Autobusas monotoniškai burzgė lėkdamas nuo stotelės prie stotelės. Jau buvo rudens grafiko metas. Stotelių stulpai tebestovėjo sustatyti gal prieš kokį dvidešimtmetį. Tiesa, jau pavasarį padaugėjo stulpų, kurie graudžiai priminė buvusias stoteles. Rudenį paliktų našlaičiais stulpų padaugėjo.
Rytas aušo nenoriai. Vaclovas džiaugėsi, kad prie jo gyvenvietės vis dar sustoja autobusas ir jis gali nuvažiuoti į miestelį pas daktarus. Važiuodavo kartu su kaimynais, su kuriais kartu mokėsi, kartu fermose dirbo, vienas kitą į vestuves, krikštynas kvietė. Po žiemos jo draugeliai nebepasirodė. Gustis sušalo, grįždamas iš miestelio krautuvėlės, Aloyzą, insulto ištiktą, užvažinėjo iš vienos ligoninės į kitą, Benas, sako, senelių globos namuose dar kruta. Jam Vaclovui akinių prireikė. Atsisėdo Vaclovas, susiradęs vietą autobuso gale. Netoli jo pasidėjusi prie kojų kibirą ratilių sėdėjo gėlininkė Aniceta.
Gal kokia šventė šiandien?- pamanė Vaclovas, bet negalėjo prisiminti – kokia. Angelų sargų diena jau praėjo, Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena – taip pat. Minėdavo savo kaimo pradinėje mokykloje dar kažkokią šventę kartu su mokytoja. Sodindavo kažkokius žydinčius krūmus mokyklos kieme, paskui visa jungtinė klasė sueidavo į mokyklos palėpę, kur gyveno (ir dabar tebegyvena ) jų mokytoja . Ji pavaišindavo obuoliene. Kažin, kur iškels gyventi mokytoją? Mokykla juk uždaryta. Kur turės prigyti daugiau negu šešias dešimtis nugyvenusi liepa?
Puskelėje į autobusą įlipo Gusčio anūkė Austėja su kažkokiu ilgšiu nulėpausiu. Austėja dvyliktokė, nulėpausis atrodė truputį vyresnis ir nepažįstamas. Gusčio anūkė į savo senelę – Gustienę nusidavusi – kietai auklėjo savo ilgšį:
Feliau, tu vis dar po kaimą slampinėji, tai gal melavai, kad į kolegiją įstojai, nuotraukų studento pažymėjimui nunešei? Gal visai nestojai ir neįstojai?
Nuvežiau dokumentus, įstojau. Ir tu pristoji, ir tėvas ramybės neduoda. Nuotraukų neturiu, nenunešiau. Kaip nesuprantat, kad po mokyklos žmogus būna pavargęs. Egzaminai, kalbos temos… Prieš įsikinkant pailsėti reikia.
Anglų kalbos nei bū, nei me. Ateitum pamokyčiau.
Iki egzaminų , tikriausiai, pora mėnesių praeis. Išmoksiu, kaip ir visi…
Autobusas krestelėjo ir sustojo prie kryžkelės. Mat, vairuotojui mojavo moteris , vilkinti liemenę su atšvaitais, todėl švietė iš tolo prieblandoje.
-Ačiū, Vytuk, – ištarė įlipusi į autobusą. Norėjau pėsčia nueiti iki miestelio, nusipirkti karklo „Flamingo „ sodinuką, bet kojos nebe tos, kaip jaunystėje. O tu dar prisimeni savo mokytoją?
– Kaip jau tamstos neprisiminsi? Negailestinga buvai. Man liepei penkiolika kartų parašyti – „pats sunkiausias – nepradėtas darbas‘‘. Čia už pabėgimą iš rašomojo darbo.
– Nepedagogiškai jus mokė,- nusprendė Austėja.
– Taip, taip. Ką tos mokytojos supranta?- įsiterpė Felius.- Savo taisykles labiau negu žmogų myli. Pro langą matydavau saulės nušviestą miestelį, o mes kartojome taisykles, taip graudu pasidarydavo.
Feliuk, va ir tu keliauji. Užaugai, ištysai. Gabus buvai… Oi, kaip sugebėjai atsikalbinėti, įtikinėti, vengti mokymo ir išmokimo,-išgirdusi jo balsą ir pastebėjusi buvusį mokinį užkalbino mokytoja,- Ne visi vienodai meilę supranta. Nuolaidžiauti – patogu, bet gyvenimas nebaigtų darbų nemėgsta.
Buvau vienuoliktoje mokyklos klasėje iš kaimo atsivežėme paskutines gyvenimo dienas gyvenančią senelę. Tuoj mamą ištiko hipertoninė krizė. Mama ligoninėje, mokytis reikia, namų ruošos per akis. Naktį močiutė po kelis kartus stuksendavo. su šaukšteliu į stiklinę – ją kamavo nemiga, bijojo, kad jos vienos neužkluptų ta akimirka, kurią patiriame tik vieną kartą. Atrodė, kad nieko ypatingo namuose nevyksta, reikėjo suspėti ir spėdavau. Žodis reikia – tikrai stebuklingas.
Baigiau kolegiją ( tada vadinosi pedagoginė mokykla), vėl išbandymas mano jauniems pečiams – mamą ištiko paralyžius, kuris septyneriems metams ją prikaustė prie lovos. Tada rūpinausi dviem šeimomis – savo tėvų ir savąja. Naujas darbas. Blaškiausi tarp trijų reikia. Tiesa, savąją šeimą praradau. Viskas suakmenėjo širdyje, bet išgyvenau, tęsiau mokslus.
Kai vieną gražią dieną nebeliko, ko slaugyti, kuo rūpintis, kur skubėti, pajutau tokią tuštumą, tokią skubėjimo nostalgiją, kad sunku apsakyti. Bet atsirado kiemo augalėlių salelė… Atvrutės pašto dėžutėje, kompiuterio laiškai… Jei mokyklos pastatą nugriaus, ar parduos?..
Kol jis dar yra, kol galiu vakarais užsikurti šiltą krosnį, kol nesulūžo minkštas krėslas prie krosnies ir šaldytuve gausu uogienių, ateikite mokinukai pasodinti naują krūmą, pavakaroti mano palėpėje. Juk šiandien šventė.- Kokia?- Visi vienu balsu pasiteiravo buvę mokiniai.
– Begėdžiai,-subarė juos gėlininkė Aniceta,- mokytojo dieną užmiršote.
Mindaugas Jonušas