2010 m. Europos sąjungos komisija patvirtino pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategiją -„Europa 2020“. Strategijos numatyti tikslai ir uždaviniai skatino didesnį inovacijų skaičių ir efektyvesnį išteklių valdymą. Artėjantys 2020 m.- tai paskutiniai programos metai, kada išryškės, kas pasiekta, kas aktualu, kas kelia nerimą. Programoje buvo akcentuojamos ir gamtosaugos perspektyvos, klimato atšilimo pasekmių mažinimo priemonės. Ekstremalūs gamtos reiškiniai, susiję su pokyčiais atmosferoje, pastaraisiais metais padažnėjo ir Lietuvoje.
Kas nesižavi sengirėmis, Neringa, pajūrio smėliu, kuris Lietuvoje itin švelnus ir patrauklus poilsiautojams, gamtiniais parkais. Tačiau į visa tai kėsinasi patogi, bet kartais negailestinga civilizacija. Ekonomikos vystymasis teikia žmonėms stabilumą, darbą, pragyvenimą, prabangą, autoritetą pasaulyje, bet turi savo kainą.
Gedimino kalnas Lietuvos tvirtybės simbolis neapgalvotai buvo pažeistas ir pasekmes sustabdyti sunku. Verslas atkakliai veržiasi į Labanoro girią ir kitas sengires. Miestuose nyksta medžiai žaliuosiuose plotuose. Visa tai akivaizdūs dalykai, nerodantys žmogaus ir gamtos santarvės.
Rodos, kad gamta begalinė, amžina, atsikurianti. Tačiau jau nebegalime nepastebėti, kad žmogaus užkarta našta jai darosi sunkiai pakeliama. Mums labiausiai įtakos daro Atlanto ciklonai. Dėl klimato šiltėjimo, o tokia tendencija pastebima visame pasaulyje, ciklonai formuosis vis galingesni, atneš stipresnį vėją, gausius kritulius, sausras.
Karščių rekordai vasarą, liūtys viršijančios kritulių metines normas, vėjai vartantys šimtamečius medžius, atskilusios galingos medžių šakos užvirtusios ant stogų ar nukritusios prie namų durų jau padarė įspūdį net tiems, kurie anksčiau buvo abejingi gamtosaugai.
Valstybiniu mastu ilgesniems ir trumpesniems laikotarpiams sudaromos strateginės programos klimato šiltėjimo reiškiniams švelninti. Racionaliai tvarkydamas savo buitį, kiekvienas žmogus gali tapti draugiškesnis gamtinei aplinkai.
Todėl strateginėse programose visuomenės ekologinis švietimas – vienas iš prioritetų. Sunku sukontroliuoti, kas ką veikia savo sodyboje, pamiškėje, per šventes miestų aikštėse. Todėl kontrolė ir švietimas turi formuoti žmogaus ekologinį elgesį kartu. Tada būtų išvengiama masinių žolės deginimų, individualių namų savininkai suvoktų, ką galima sukūrenti krosnyje, ko ne.
Gal mažiau liktų savo sodybos patriotų, kurie įvairias (augalines mases, statybines medžiagas, nudėvėtus rakandus) atliekas veža ir krato miškuose ar į vandens telkinius. Kiekvieną rudenį kiemus nukloja nukritę lapai.
Vienišam, senyvam žmogui didžiulė bėda juos sušluoti, o išvežti į šiukšlyną brangu ir sudėtinga. Todėl rudenį dega laužai kiemuose arba atvykę į talką kitur gyvenantys vaikai veža rudens auksą į miškelius. Augalinės atliekos turėtų būti išvežamos organizuotai.
Žmogus, didesnę gyvenimo dalį nugyvenęs visuotinio deficito sąlygomis, pasikeitus laikams, sunkiai keičia įpročius. Polinkis kaupti produktus ir išmesti sugedusias nepanaudotas atsargas dar labai gajus. Tačiau reikėtų įsisąmoninti, kad kiekvienam produktui pagaminti reikalinga energija, net moderniausia gamyba yra tarši. Nepanaudojus, išmetus produktą, jo gamybai sukelta tarša – bereikalinga. Atliekų tvarkymas reikalauja energijos, erdvės, transporto.
Transportas yra tarši veiklos sritis. Naudojantis naftos produktus transportas dabar išmeta į atmosferą dujas, kurias augalai buvo sukaupę savyje prieš tūkstantmečius. Kalbant apie individualų transportą, tuoj prisimename vidutinius atlyginimus. Nuo didelių miestų nutolusiose mažose vietovėse infrastruktūra menka. Viešasis keleivinis transportas vis rečiau beužsuka ar visai neužsuka. Be nuosavo automobilio tokiose vietovėse žmogus kaip be rankų.
Tačiau jauna šeima įsigyja automobilį, dažniausiai padirbėjusi užsienyje. Automobilis morališkai pasensta, o, sugrįžę į gimtinę, vidutinį atlyginimą gaunantys dirbantieji naujam automobiliui sunkiai ir ilgai kaupia lėšas. Pastebima viešojo transporto mažėjimo tendencija, todėl žmonės važinėsis, kas kuo turi. Matyt, jau dabar reikėtų pamąstyti, ar tas perėjimas nuo visuomeninio prie individualaus transporto nepadidins taršos.
Galima kelti gyventojų ekologinę kultūrą, mokyti tvarkingai gyventi, tačiau esminę įtaką daro pramonės įmonės, jų taršumas. Be jų nebus darbo vietų, žmonėms reikalingų produktų ir prekių. Todėl tenka susitaikyti su kompromisais, kai jie būtini. Tačiau visuomenė turi įvertinti ir netylėti, kai plėtojama veikla reikalinga tik interesų grupei ar yra užgaidas, kaip antai aerouostas Nidoje arba tradicinio kapinių su aukštais medžiais vaizdo keitimas, iškertant dar šimtmečius čia galinčius augti medžius, visas miestų gatves suvienodinant, kertant mūsų klimato sąlygomis gerai augančius medžius ir prisodinant sunkiai prigyjančių invazinių medukų.
Taršą mažina efektyvus elektros energijos sunaudojimas. Namų renovacija, apšiltinimas švelnins šiltnamio efektą. Atsinaujinantys energijos šaltiniai mažina atmosferos taršą.
Didelė bėda įvairios atliekos. Atrodė, kad popierių pakeitus plastiku tokios pakuotės saugos medžius. Tačiau lėtai yrančios pakuotės tapo ekologine problema. Atsiradus taromatams, Lietuvos žmonės suprato jų reikalingumą ir jais naudojasi.
Šių įrenginių dėka labai pašvarėjo gamtinė aplinka. Neringoje, kur pats kraštovaizdis neleidžia likti abejingam gamtai, prekybininkai kiek įmanoma atsisako plastiko ir keičia jį greičiau suyrančiomis popieriaus pakuotėmis. Neringiškių pavyzdys – tikrai patrauklus. Čia atsiranda galimybės produktus iš parduotuvės parsinešti daugkartinėje taroje.
Girdėdami, kaip siautėja už langų vėjai, laukdami vis vėliau pasirodančio sniego, klausydami žiniasklaidos pranešimus, apie pavojingas nuošliaužas ten, kur buvo iškirsti miškai, matydami, kad laukiniai gyvūnai iš iškirstų miškų traukia į žmonių gyvenvietes, turėtume susimąstyti, kaip nesusipykti su gamta.
Parengė – Mindaugas Jonušas