Vidurį savaitės užkampio kaimo bendruomenė gavo autobusiuką nuvažiuoti į miestą apsipirkti. Dirbau pas vieną dorą ūkininką, kuris pasikvietė mane ir pasiūlė po miestelį pamandravoti, pasidairyti, kad iš nuobodulio nepabėgčiau. Padėkojau ir prisijungiau prie šnekios draugijos. Rudens dargana nuteikė kalboms apie šmėklas, pranašingus sapnus, apžindus ir kitus keistus dalykus. Močiutė Stefanija papasakojo, kaip ji vaikystėje kapinėse nulaužė liepos šaką uodams baidyti.
Nulaužė, pamosavo, numetė ir užmiršo. Tik nuo tos dienos jai pradėjo sapnuotis vyriškis Smetonos laikų kariška apranga ir prašyti grąžinti, ką ji nuo kapo paėmusi. Motina turėjo vesti ją pas „augusią“ ir daug žinančią moterį, kad mergaitės „nebaidytų“. Muziejuje išsiaiškino kieno ramybę sudrumstė, ji sukalbėjo amžiną atilsį, šalia liepos užkasė keletą ąžuolo- švento medžio giliukų tam, kad, kai baigs amžių liepa, ją pakeistų ąžuolas. „Baidymai“ liovėsi.
Sena muzikos mokytoja papasakojo, kad ji su vaikais prieš Vėlines eidavo apleistų kapų tvarkyti. Vaikus sunku būdavo įkalbėti. Jos auklėjamoje klasėje buvęs toks Jonukas – ne vaikas, o vargelis: išdykęs, blogas mokinys, sugebantis vis kur nors užlipti, įkristi, pargriūti, ką nors sulaužyti. Pakeliui į bet kokią iškylą visada pabėgdavo. Tą kartą jis nesugebėjo pabėgti, kažkaip įsitraukė į darbą ir rūpesčių nekėlė. Po talkos paprašė mokytojos pasikalbėti su juo. Mokytoja nustebo, bet jos pareiga pasikalbėti su auklėtiniu.
Dėkui mokytoja, kad nuvedėte mus patalkininkauti. Grėbiau lapus, sodinau chrizantemų krūmelį ir tik tarsi kokia šviesa apšvietė. Pats nepajutau, kaip kažkokios jėgos veikiamas ištariau – ‚ „mano gyvenimas keisis“. Dar dabar jaučiu šiurpuliukus. Jaučiu, kad jau mano gyvenime įvyko kažkas svarbaus.
Jonukas pasikeitė surimtėjo, mokslai pradėjo sektis. Mokytoja iš jo – garbingo žmogaus gauna laiškus.
Moterys, jei, kur nors pražysta nesėtos saulutės – vieta negera,- įsiterpė žolininkė Veronika.
Studentė, kuri, norėdama prisidurti pinigėlių prie stipendijos, vertėsi korepetitorės veikla štai kokį nutikimą papasakojo: Kaimynė jai pasiūlė pamokyti angų kalbos turtingą moteriškę, kuri norinti mokytis pradėti nuo abėcėlės. Studentė sutiko, kaimynė pasisiūlė palydėti iki būsimos mokinės namų. Kaimynė ir būsimoji mokinė buvo geros draugės.
Čiupo ne sąsiuvinius, o ėmė abi ruošti gausią vakarienę. Studentė neturėjo laiko pramogauti, ji norėjo greitai pradėti darbą, atlikti, ką susiplanavo ir gavusi pinigėlių skubėti namo. Bet mergina nenorėjo suerzinti būsimos mokinės ir vos susipažinusi rodyti ragus. Po kavos ritualo, prisiklausiusi per jį kalbų apie Nastasiją, gyvenančią taigoje, lemties spalvas, horoskopus ir žarnyno valymus ilgos jaunystės vardan, pagaliau pradėjo pamoką.
Tik staiga mokinė sukliko nesavu balsu: velnias, velnias, velnias. Atsikvėpė ir trūkčiojančiu balsu bandė aiškinti: Ant jos… Ant korepetitorės kairiojo peties juodas, raguotas, nedidelis, vikrus. Žiūrėjo į mano petį.
Studentė manė, jog kaimynė ims raminti savo draugę, atsiprašys už nesklandumą ir jos abi išeis iš keistuolės namų. Bet ne. Kaimynė sutriko, išsigando ir ėmė organizuoti gynybą: Reikia ugnies užtvaros. Kur tavo žvakės?
Tada išsigando studentė. Batus ji buvo nusiavusi, bet jie buvo čia pat po virtuvės stalu. Mergina užsimovė aulinukus, bet įvyko taip, kaip būna košmariškame sapne – užkliuvo bato užtrauktukas. Šeimininkė uždegė kokias šešias žvakes. Kaimynė atsargiai suvyniojo studentės maisto likučius į servetėlę. Abi vyresniosios moterys ėmė kartoti maldos ar kerėjimo žodžius:
Su kuo atėjai
Su tuo ir išeik.
Jos ne apskritai norėjo paveikti piktą dvasią, išvaduoti jos auką, bet tik apsaugoti save. Anot jų, užkalbėjimo žodžių, viešnia tegu jį sau ramiai turi, tik tegu nesinešioja į jų namus. Kambarys pakvipo vašku. Spektaklis tęsėsi. Viešnia netekusi vilties išlaisvinti užtrauktuką, spruko iš to buto ir pati nepajuto, kaip atsidūrė prie išėjimo durų. Ten stabtelėjo, giliai įkvėpė, truktelėjo užtrauktuką jis pakluso.
Apsidairė, ar nesiveja moterys su žvakėmis. Ne, nesivijo. Lauke ji atsirėmė prie kažkokio medžio kamieno. Kaupė jėgas grįžimui namo po sukrėtimo. Tik staiga suskambėjo telefonas. Visai ramiu balsu keistoji mokinė sučiulbo iš telefono:
Mieloji, nepasakei, kada kita pamoka…
Taip, pasakodami ir klausydamiesi istorijų, privažiavome MAXIMA-os parduotuvę, išlipome aikštelėje. Aš pasisiūliau palaikyti kompaniją studentei.
Mindaugas Jonušas