Kaimo pakraštyje stovėjęs namas, kažkada buvo pastoge nemažai šeimai (čia užaugo aštuoni vaikai) dabar jis susigūžęs spėliojo – ar tik neliks liūdnas ir apleistas. Jis prisimena, kaip statybininkai palinkėjo sėkmės ir gražaus gyvenimo jaunai porai. Kiek šurmulio būta, kol jie sutarė, kokie bus baldai, kokie puodai virtuvėje, kuris kambarys bus gerasis kambarys (svetainė), o kuris miegamasis.
Kiek širdies šilumos jaunoji moteris dovanojo gėlynams sunku ir apsakyti. Laukinės, miške aptiktos gėlės klusniai prigydavo jos darželyje – tokios stebuklingos buvo jos rankos, ir tokia ypatinga meilė namams. Sodybai gyvumo teikė vienas po kito po žiemos, pavasarį gandro atnešti mažieji gyventojai. Gražios būdavo krikštynos. Dainos, armonikos melodijos sklido toli toli. Nebuvo tokios tylos, kaip dabar. Armoniką mėgo virkdyti ir pats šeimininkas.
Paskui prasidėjo palydų metai: Sėdėdama kieme ant suoliuko vieną pavasarį su draugėmis ėmė čiauškėti apie mokyklos išleistuves vyriausioji dukra. Tuoj po išleistuvių jos nebeliko sodyboje. Išėjo į miestą. Antroji anksti ištekėjo išvyko į vyro namus. Po pasaulį išsibarstė ir berniukai. Jaunėlio laiškai ateina iš Airijos miesto, kurio ir pavadinimą sunku ištarti. Vestuvių švęsti nė vienas nebenorėjo namie. Liko jie dviese. Petras ir Sofija. Armonika vis dar grojo. Vasaros vakarais po darbų jos taip gera buvo klausytis. Rodos, kad ji pasakojo apie jų gyvenimą, mokyklą, gegužines, akmenį, prie kurio susitikdavo, laiškus iš kariuomenės, jo sugrįžimą, kaip jis pakvietė į kaimo valgyklą prie kontoros, vestuves, vaikus, kurie taip greitai užaugo ir dabar turėjo daugybę darbų ir rūpesčių.
Per šventes abu vienas po kito vis patyliukais prieidavo prie lango, pro kurį buvo matyti kelias. Kai jis nieko neatvesdavo namų aplankyti, apie tai pasakodavo armonikos melodijos. Sofija įsispyrusi į kaliošus eidavo iki kryžkelės, kur stovėjo išrikiuotos visos jų gatvės pašto dėžės. Čia rasdavo pluoštą sveikinimo atviručių. Parėjusi pirma garsiai perskaitydavo sveikinimus ji, paskui Petras. Tada ji perrišdavo atvirutes rausvu kaspinu ir nunešdavo į vaikų laiškų dėžę palėpėje.
Žiemos vakarais, kai anksti temsta ir mažiau darbo lauke ji atsinešdavo dėžę į virtuvę, įmesdavo į krosnį daugiau malkų ir šilumoje žiūrinėdavo ir skaitinėdavo, grimzdama į prisiminimus.
Vieną rudens dieną visi sugrįžo, parskrido lyg paukščiai pavasarį… Bet ne linksmos šventės švęsti, o tėvo palydėti. Vyresnioji Sofija liepė užkelti ant aukšto armoniką –nebebus kam groti. Armonika nešama iškrito iš rankų ir nutilo visiems laikams.
Vaikai kalbėjo apie ją Sofiją, bet ji nujautė, bet dar negalėjo suvokti, kad ateina laikas, jog tampi be šaknų, lyg ir turi namus, bet jie slysta iš po kojų. Kiek kartų ji per sėją, šienapjūtę ar bulviakasį pyko ant vaikų, jog galėtų ja labiau rūpintis, padėti. Dabar jie rūpinosi, bet tas rūpestis dvelkė grėsme. Jie ginčijosi, sprendė. Sofija žinojo, kad taip turi būti, bet juk kiekvienas nori likti ten, kur yra pratęs būti.
Nesuspėjo nukabinti nuo sienos pakabintos savo ir Petro vinjetės. Negerai, kad vinjetė palikta, bet kai širdis pilna nerimo, reikia išsikalbėti, kad tas susikaupęs negerumas nesuplėšytų jos į smulkius gabalėlius.
Telefonas guli ant stalelio prie lovos. Bet vaikams ji nenori skambinti. Per daug protingai ir teisingai jie kalba ir nė vienas nepasako: Motute, aš pareisiu į tėviškę, gyvensi, kaip gyvenusi, tavo gyvenimo nedraskysime, namo langų neužkalsime, Sargis nebeprimato, nebeprigirdi, bet mes jį radome tokį mažutį prie stotelės, parsinešėme – tai jis su mumis turi nugyventi.
Namas buvo jų. Taip, jis buvo jų šeimos dalis. Jis bus parduotas svetimiems. Svetimi spręs, ar reikalinga liepa, kurią Petras pasodino, kai gimė Ramutė, Indrei pasodinta pušelė, šeši ąžuoliukai sūnums. O ji, o kaip ji?
Petrai, ieškodama žodžių ištaria ji, žvelgdama į vinjetę, nenuleidome nuo vaikų akių, kad jie mokytųsi, kad išmoktų miestietiško darbo, turėjome slaptą viltį, kad gyventų geriau už mus. Geri jie užaugo, darbo išmoko, gražiai laiškus sudėsto, bet šaknys jų silpnos. Rieda lyg dykumos augalai vėjo pustomi. Išlydėjome juos iš namų be namie keptos duonos riekės, be namo vinies.
Niekas jų širdyje nesuvirpa, nesusimąsto, kad nebeliks jų pėdsako nei sodyboje, nei kaimelyje. O kaip tada išliks kaimelis? Kažkas sugirgždėjo name ir vėl įsivyravo tyla.