Vanduo judėjo taip lėtai, kad tas judėjimas buvo labiau juntamas nei matomas. Šviesa slydo paviršiumi, įsiterpdama tarp žolių šešėlių.
Kartais ji užsikabindavo, trumpam sustodavo, paskui vėl slysdavo tolyn.
Jis prisėdo. Ranka palietė žemę – drėgna, šilta. Tokia, kuri prisimena.
Saulė jau leidosi žemyn, bet šviesa vis dar laikėsi. Lyg nenorėtų pasitraukti iš šitos vietos.
Ir tada jis pastebėjo – ne vandenį, ne žolę. O tarp jų esančius tarpus.
Siaurus, beveik nematomus plyšius tarp šešėlių, kuriuose nebuvo nei šviesos, nei atspindžio, tuščias vietas, kurios iš pradžių atrodė nereikšmingos, bet kuo ilgiau žiūrėjai, tuo labiau jos pradėjo ryškėti.
Jis bandė prisiminti, kada pirmą kartą pajuto kažką panašaus.
Ne čia.
Kitur.
Kambarys buvo šviesus, langas pravertas. Jis stovėjo prie stalo, kažką sakė. Ji klausė, linkčiojo, net šypsojosi. Viskas atrodė vietoje. Tik kažkur tarp žodžių buvo tarpai. Tokie pat kaip čia – tarp žolių šešėlių.
Tada jis jų nepastebėjo.
Arba nenorėjo pastebėti.
Vanduo priešais jį trumpam sujudėjo stipriau – lyg vėjas būtų palietęs paviršių. Šviesa suskilo į smulkias dalis, ir viskas, kas atrodė vientisa, akimirkai prarado formą.
Jis nuleido akis.
Buvo laikas, kai jis tikėjo, kad viskas, kas vyksta tarp dviejų žmonių, turi svorį. Kad žodžiai palieka žymes, kad tylos kažką reiškia, kad laukimas yra bendras.
Jis tada laukdavo.
Ne iš pareigos. Iš tikėjimo.
Vėliau pradėjo ryškėti skirtumai. Kaip tie šešėliai tarp žolių – jie visada buvo, tik per šviesą jų nesimatė. Reikėjo laiko, kad akys priprastų.
Vienas duoda, kitas priima.
Vienas tiki, kitas skaičiuoja.
Tame skaičiavime nebuvo piktumo. Nebuvo net melo, tokio, kokį įsivaizduoja žmonės. Viskas buvo tiksliai tiek, kiek reikėjo. Dėmesys – kol jis naudingas. Artumas – kol jis patogus.
Ir tada…
Atėjo momentas, kai vertė nustojo būti pakankama. Jis liko ten, kur ir visada buvo – tik dabar jau už ribos, kurią kažkas kitas nustatė.
Vanduo tuo metu nepasikeitė. Tik šviesa jame jau laikėsi kitaip – trumpiau, fragmentais, be bandymo susijungti…
