Viena ir Vienintelė (neparašyta knyga)

Aprašymas

Viskas baigėsi ne tada, kai užsidarė durys…

… durys tik tyliai priglaudė tai, kas jau seniai buvo išsisklaidę tarp jųdviejų. Be garso, be gesto, be paskutinio žodžio, kuris galėtų tapti atminties atrama. Tik lengvas spragtelėjimas – lyg kažkas būtų užgesinęs šviesą kambaryje, kuriame dar visai neseniai vyko gyvenimas.

Jis liko stovėti.

Ne todėl, kad tikėjosi, jog ji sugrįš. Ne todėl, kad nežinojo, kur eiti. Todėl, kad nebebuvo kur skubėti. Laikas, kuris anksčiau tekėjo tarp jų pokalbių, tarp jos žingsnių, tarp jo laukimo, staiga sustojo. Ne iš karto – iš pradžių lėtėjo, kaip vakaras, kuris užsitęsia… Ir tame sustojime atsirado keistas dalykas – ne skausmas, o tuštuma.

Jis pažvelgė į vietą, kur ką tik stovėjo ji.

Ten nebuvo nieko ypatingo. Jokia drama neįvyko. Niekas nesubyrėjo. Ir vis dėlto būtent ten kažkas pasikeitė negrįžtamai. Atrodė, kad jei jis dabar ištartų jos vardą, garsas nukristų ant grindų kaip daiktas, kuris nebeturi kam būti perduotas. Lyg žodis būtų praradęs savo kryptį.

Jis nešaukė. Jis jau seniai nebešaukė.

Dabar suprato, kad tylą tarp jų jis pradėjo girdėti gerokai anksčiau nei ji išėjo. Tik tada dar manė, kad tai – laikina. Kad visi santykiai turi savo tylos periodus, savo atokvėpius, savo nutolimus, po kurių viskas grįžta į vietą. Bet ši tyla buvo kitokia. Ji augo. Ir dabar jis pirmą kartą aiškiai ją pamatė – ne kaip pauzę tarp žodžių, o kaip erdvę, kuri pamažu užėmė viską.

Jis atsisėdo.

Kėdė stovėjo taip pat, kaip ir visada. Langas buvo tas pats. Net šviesa krito tuo pačiu kampu. Tik viskas atrodė tarsi šiek tiek pasislinkę – lyg pasaulis būtų likęs savo vietoje, bet praradęs centrą.

Jis bandė prisiminti paskutinį jų pokalbį.

Ne žodžius – jų prasmę. Bet prasmės nebeliko. Liko tik fragmentai: balsas, kuris nebeieško atsakymo, žvilgsnis, kuris nebesitiki būti suprastas, ir tas keistas ramumas, kuris atsiranda tada, kai žmogus jau nusprendė, bet dar neišėjo.

Jis tada to nesuprato.

Jam atrodė, kad vis dar galima kažką pasakyti, kažką pakeisti, kažką sulaikyti. Kad yra momentas, kurį galima pataisyti. Dabar jis matė, kad to momento nebuvo. Tai nebuvo sprendimas. Tai buvo procesas. Ji neišėjo tą dieną… Ji išėjo po truputį, diena po dienos, tyliai atsitraukdama iš vietų, kuriose anksčiau buvo. Iš pokalbių. Iš planų. Iš mažų, nereikšmingų dalykų, kurie kažkada laikė juos kartu.

Ir jis liko.

Ne paliktas. O tiesiog… likęs ten, kur ji jau seniai nebegyveno…

Jis užmerkė akis.

Bandė ją pamatyti tokią, kokią prisimena iš anksčiau… Bet vaizdas nebesusiformavo. Lyg tarp prisiminimo ir dabarties būtų atsiradęs tarpas, kurio nebeįmanoma peržengti.

Gal todėl, kad jis dabar jau matė kitaip. Ne ją… O save šalia jos. Ir tą vietą, kurioje jis stovėjo, kai ji pradėjo pamažu trauktis.

Jis tyliai įkvėpė.

Kambaryje niekas nepasikeitė. Tik jis pirmą kartą jį pamatė be jos…

Ir tame atsirado mintis, kuri dar neturėjo formos, bet jau buvo čia: jis visada norėjo, kad ji būtų ta, vienintelė jo gyvenime, bet nepastebėjo, kada ji pradėjo rinktis būti… viena.

Tai istorijos apie žmogų, kuris vieną dieną supranta, kad santykiuose prarado ne kitą – o save.

Gyvendamas tarp tylos, abejonių ir nuolatinių bandymų įtikti, jis pamažu tapo tuo, kurio pats nebeatpažįsta.

Vieną dieną, trindamas bendras nuotraukas ir mintyse, o gal garsiai, kalbėdamas su žmogumi, kurio šalia jau nebėra, jis pirmą kartą ištaria: „aš tavimi nebesergu“.

Tai pasakojimai apie vidinį lūžį, kai griūva ne tik santykiai, bet ir visas įsivaizduotas gyvenimas. Apie tylą, kuri pagaliau tampa ne tuštuma, o pradžia. Apie ugnį, kuri nesunaikino – o išgrynino.

Tai knyga tiems, kurie kada nors paklausė savęs: kur dingau AŠ?

• Knyga pradedama skaityti iš karto. Nauji knygos puslapiai, išankstinio užsakymo metu pateiktu el. pašto adresu, pasieks Jus kiekvieną savaitę – sekmadienį, o fizinė knygos versija, su labiausiai skaitytomis istorijomis, išankstinį užsakymą atlikusius pirkėjus, pasieks tada, kai istorija bus baigta.