Šią žiemą netekome palangiško Petro Neverausko. Sunkios ligos užklupti žmonės krinta į depresiją. Tačiau tremties užgrūdintas žmogus ramiai reagavo į naują lemties skirtą išbandymą: tęsė pradėtus darbus, bendravo su žurnalistais, bandė realizuoti savo ilgalaikę svajonę – pasidalinti prisiminimais su pasaulio visuomene, kurė poeziją. Amžius ir silpna sveikata jo neprivertė ilsėtis, keisti gyvenimo būdo. Jis iki paskutinės minutės vis dar badė valdyti ir planuoti jam skirtą laiką. P. Neverausko biografijos faktai rodo, kad žmogus, pasirinkęs gyvenimo tikslą, sugeba priversti jam paklusti kiekvieną akimirką, nuolat kurti eiles, kad skaudžios savo krašto istorijos nepamirštų jaunoji karta.
Gyvenimo keliu su eilėmis ir dainomis
,,Mano gyvenimas eilės žmonėms, tėvynei, Lietuvai, – kalbėjo iš Vilniaus onkologinės ligoninės paskambinęs edukacinės draugijos Veikiam. Lt vadovei Danai Lukauskienei, P. Neverauskas. Netgi gulėdamas ligos patale jis džiaugėsi, kad jį labai palaiko tikėjimas Dievu ir aplinkiniai žmonės. Apie jo sveikatos būklę teiravosi Palangos šauliai, anūkas saugo jo kūrybos archyvą, eilių klausėsi ir ligoninės personalas. P. Neverauskas Irkutske, dirbo vairuotoju, su septynių klasių išsilavinimu pateko į specialiąją karo mokyklą, dirbo automechaniku Bijske, Altajaus krašte. Baigę karo mokyklą, kurioje buvo 138 kursantai, pasiųstas į Pabaltijį, Kaliningrado sritį, Černiachovską. O iš ten devyni kursantai vėliau perkelti į Kauną. ,,Du kursantai patekome į Šančius, į geodezijos dalinį 1965 metais. Man teko vadovavauti kuopai, kurioje buvo 84 vairuotojai. Anuomet jaučiausi kiek surusėjusiu žemaičiu, tad lietuviai vairuotojai mane mokė taisyklingai kalbėti lietuviškai. Laisvu laiku dainuodavome lietuviškas dainas. Dainavom lietuviškai nors ir tarybinės armijos uniformomis aprengti. Vytautas Sakalauskas grojo akordeonu. Tą vaizdą sunku pamiršti visą gyvenimą. Kai pilna salė žmonių atsistoję mums ploja, buvom apdovanoti‘‘, – pasakojo tremtinys.
Grūdino tremties šaltis
Amžinybė kiekvienam žmogui, atėjusiam į šį pasaulį, dovanoja laiko. Vieni su tuo laiku elgiasi nerūpestingai, veja nuo pirmadienio iki savaitgalio, savaitgaliais nuobodžiauja, iš nuobodulio prasimano keisčiausių pramogų, kiti lyg bitelės sukasi triūsia, jiems per trumpa para Taigi, yra žmonių, kurie renkasi veiklumo kelią, o juos pažįstantys žmonės stebisi, jog šie suspėja plėsti savo akiratį, atlikti jiems skirtas pareigas, saugoti tai, kas verta tautos metraščio, budinti patriotines šalies galias savo kūryba. Net tada, kai kažkam skirta sunki gyvenimo našta, kilnus žmogus ją priima, kaip gyvenimo ar istorijos pamoką ir stengiasi širdyje ne kaupti kartėlį ir nuoskaudas, bet dalintis įgyta išmintimi. Toks buvo palangiškis, buvęs tremtinys Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos apskrities jūros šaulių 3-osios rinktinės Palangos jūros šaulių VI kuopos vadas ir choristas Petras Neverauskas. Jis gimė lemtingųjų 1940 m. birželį, 1948 m. gegužės 22 dieną, tremtį patyrė dar vaikystėje. Istoriją mėgstama klastoti: kažko neminėti, užrašyti, iškraipant faktus, sukeisti vietomis aukas ir kaltuosius, parodyti nukentėjusiuosius visai kitame istoriniame fone. Gausios ir prieštaringos informacijos sraute būna sunku susigaudyti, mėgėjai laisvai manipuliuoti faktais gali lengvai suklaidinti jaunus žmones. Niekas geriau neapgina tiesos, kaip žmogus pats patyręs negailestingo, tautai nepalankaus meto istorijos vėtras. Petro Neverausko prisiminimuose išliko pro dvokiančio, žmonių prigrūsto vagono langelį matyti vaizdai: Baltarusijos moterys įsikinkiusios viena kitą ariančios lauką, Sajanai, Baikalo ežeras, užrašas, skiriantis Europą ir Aziją. Savo vaikystę ir brendimo metus tremtinys praleido svetimoje kultūrinėje aplinkoje – Rytų Sibire – Irkutsko srities Šamankos kaime. Į mokyklą tekdavo kulniuoti 5 km. Jo klasėje mokėsi beveik vieni tremtinių vaikai. Sąlygos nebuvo palankios išgyvenimui, o tuo labiau tautiškumui ugdyti. Tačiau jo meilės tėvynei Sibiras negalėjo atimti. Apie keturiasdešimt metų P. Neverauskas gyveno Palangoje, vertėsi taksi paslaugų verslu, laisvalaikį skyrė kultūrinei veiklai, kraštotyrai.
Kad visas pasaulis atmintų Lietuvių tautos kančias
Jis dažnai lankė Palangos bibliotekos kraštotyros skyrių. P. Neverauskas yra dovanojęs daug nuotraukų iš renginių, skirtų pagerbti kovotojų už nepriklausomybę atminimą, prisiminti tremtį, kaip antai trėmimo operacijos „Vesna“ septyniasdešimtmečio paminėjimą.. Jis stengėsi išsaugoti tremtinių atminimus, kalbėti apie laisvės kovas, Šaulių organizacijos reikšmę ir jos narių likimus. Jis svajoja apie laisvės vilčių muziejų. P.Neverauskas dalyvavo susitikimuose su Palangos, Kretingos rajonų moksleiviais, ruošia stendus istorine tematika. Jo svajonė – išleisti tremties prisiminimus anglų kalba, kad visas pasaulis galėtų skaityti apie tautos kančias. Nors tremtis sutrukdė P. Neverauskui mokytis eilėdaros subtilybių, tačiau jo eilės liejasi iš širdies gelmių, jo nuoširdumas, tėvynės meilė skirti mūsų Lietuvos skaitytojams. Šie eilėraščiai tarsi jautrus atsisveikinimas su Lietuva .Jo paskutinis noras buvo suspėti pamatyti šiuos eilėraščius išspausdintus. Niekas nesitikėjo, jog reikia paskubėti. Sukosi linksmų pasiruošimų šventėms ir naujienų apie renginius sūkurys, kol vieną dieną visi pažinoję tremties užgrūdintą žmogų išgirdo liūdną žinią. Šiuos eilėraščius, nors ir sunkiai valdydamas eilėdarą, tėvynei daug išgyvenęs žmogus paskyrė tokią minutę, kada į jo norą abejingai žiūrėti negalime. Tegu tas nuoširdus žodis bus išgirstas, artėjant Vasario šešioliktajai.
Berniuko skausmas
Gegužės pavasario laikas
Pumpurai išskleidžia lapus
Ir pievos lyg pasakų kraštas
Papuoštos gėlių spalvom įvairiom
Berniukas bėgioja per pievas per laukus
Per kiemą gimtųjų namų
Dar būdamas vaikas
Dainelę dainuodavo man
Gegutė tas mielasis paukštis
Linksmai pritardavo jam
Atrodė taip linksma, toks džiaugsmas
Ir viskas taip tęsis toliau
O štai netikėtai ir skaudžiai
Apsiniaukė giedras dangus
Ir saulę lyg juodasis paukštis
Užtemdė tamsus debesis
Nutrūko berniuko dainelė
Gegutė nuplasnojo sparnais
Paniuro berniukas ant pievų
Akeles užtemdė rasa
Dievuli koks didelis skausmas
Karštai jis maldavo dangaus
Kas drįso užtemdyti saulę
Nutraukti linksmąsias dainas
Įskaudinti linksmąją sielą
Išmarginti ryškias spalvas
Priešai neregėti ir žiaurūs
Užplūdę gimtuosius namus
Išdraskė mūsų gimtąjį kraštą
Paplūdo upeliai krauju
Kiek nekaltų lietuvių atplėšė nuo savo draugų
Į Sibirą tolimą kraštą
Už aukštų Uralo kalnų išvežė Lietuvos tautą
Į tundrą ir didelį šaltį
Sibiro girias, didžiulius miškus
Čia buvo daug skausmo, ašarų, vargo
Ir badas palydovas buvo visų
Kiek nekaltų lietuvių
Paliko tenai po žeme
Juos priglaudė užšalusi žemė
Ir Sibiro kalnų ir slėnių, upelių krantai
Didžiuliai miškai
O mielasis tu mano berneli
Varge, netekty tu užaugai
Matydamas tėvų artimųjų kančias
Tvirtai atsistojęs ant kojų
Pažvelgęs į mėlyną dangų
Ištiesink tu savo pečius
Išlaisvink tu gimtąją tautą
Nuo lietuvių žudikų žiaurių.
Petras Neverauskas
2018 m. lapkritis
Jeigu būčiau paukštis ir būtų tokia šalis
Jeigu būčiau paukštis
Ir sparnus turėčiau
Aš nulėkčiau į tą šalį
Kur visi laimingi
Ir juos lydi sėkmė
Grįžęs į Tėvynę, į Lietuvą brangią
Jums visiems linkėčiau
Kad gimtinė mūsų
Nuolatos klestėtų
Nebeliktų skausmo ir tos nevilties
Meilė ir sėkmė mus visus lydėtų
Lietuvai
O Lietuva, gimtine mano!
Šalis poemų, sukurtų dainų.
Apie senovę, pralietą žmonių kraują
Iš dvidešimto amžius Stalino laikus.
Kokie žiaurūs likimai mus valdė
Išskyrė broliu, seseris, tėvus, draugus.
Ir meilę žydinčią išardė
Pavertė širdį į ledus.
Dabar tėvynė mūsų laisva
Čia dar ne viskas ir kova nebaigta
Už gėrį gražiausios ateities
Visi kartu pratęskim kovą
Kad taptų Lietuva mūsų visų
Graži, miela pirmaujanti šalis.
Tautos skausmas
Laisvoj Jūs tėvynėj užaugot
Kuri Jus mylėti ir ginti išmokė
Mylėti gimtinę savuosius ir tėvų namus
Tą vietą, kur gimei ir augai
Tas upes ir miškus, tą brangųjį kraštą tautos Lietuvos.
Okupavus tėvynę, tą kraštą didvyrių senelių per amžius apgintą
Maironio poeto eilėm aprašytą
Gražiausiais lietuviškais žodžiais sukurtą
Kur sodžiuose liejosi dainos, girdėjosi juokas – tas viskas nutilo
Lyg juodasis paukštis tą šviečiančią saulę užtemdė
Iš ryto atslinkęs tamsus debesis
Nutilo tas juokas jaunimo, nutrūko tos dainos linksmosios tautos Lietuvos
Skausmas ir kraujas tekėjo upeliais
Tai mūsų jaunimo visos Lietuvos
Už Lietuvą brangią ir tėvus jaunimo
Už Rainių miškelyje nekaltus žmones nukankintus
Pravėniškių, Tuskulėnų dvare išžudytus
Už išvežtus žmones tas šeimas nekaltas
Į Sibirą tolimą kraštą, į Šiaurę Kazachstano platybes
Keršto troškimas už laisvę tėvynės kovoja jaunimas ir visa Lietuva
Per dešimtį metų nelygioj kovoj daug žuvo jaunimo tautos Lietuvos
Jų tūkstančiai guli ant kalnų, pakalnių upelių krantų
Jų guli visoj Lietuvoj
Nulenkim mes galvas priklaupę, nuimkim kepures nuo jų
Nuoširdžiai pasimelskim už sūnus tautos Lietuvos
Ir būkim dėkingi visi
Už laisvę, išsaugotą kalbą
Kudirko poeto žodžiais aprašytą
Vėliavą trispalvę ir himną tautos Lietuvos.
Onkologinis institutas
Pirmas radioterapijos skyrius
213 palata
Petras Neverauskas
2018-11-06
Vilnius