Šiuolaikinis žmogus sutinka daugybę kitų žmonių, vieni taip ir lieka minios veidais, o kiti sušildo nuoširdžiu bendravimu, noru padėti, patarimu, padedančiu susiorientuoti sudėtingomis aplinkybėmis, užkrečia optimizmu. Tokių darbuotojų lankytojai sutinka Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Apie vieną iš jų, ne vieną dešimtmetį paskyrusią bibliotekos bendruomenei, rašoma šiame straipsnyje.
Kasdien, vilkėdama žalia liemene su atšvaitais, skubėdama į darbą nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens mina dviračio pedalus bibliotekininkė Vilma Plauškienė. Jos mokslo draugės bibliotekininkystę iškeitė į verslą, tarnybą Lietuvos pasienyje, surado kitokių užsiėmimų, o ji liko ištikima pasirinktai profesijai. Jaunutė ilgakasė mergina, kilusi iš Šilalės rajono, baigusi Kultūros mokyklą pagal paskyrimą atvyko dirbti į tvirtai įaugusią į Klaipėdos kultūros kontekstą biblioteką. Toliau tęsė studijas Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu. Lavintis, domėtis įvairiomis pažinimo sritimis skatino reiklus skaitytojas. Na, o meilė knygai jai buvo skiepijama nuo mažumės tėvų namuose.
Lankytojas visada teisus
Tuo metu bibliotekai vadovavęs direktorius Valentinas Malukas itin rūpinosi, kad bibliotekoje būtų skaitytojui palanki aplinka. Geras skaitytojo žodis apie jį aptarnavusį bibliotekininką, publikacija laikraštyje lėmė darbuotojo autoritetą darbe, paskatinimus, kuriuos leido ribotos galimybės. Jei kildavo konfliktinė situacija su konfliktišku skaitytoju, ignoruojančiu bibliotekos taisykles, laukdavo rimtas pokalbis direktoriaus kabinete.
- Taip,- sutikdavo vadovas,- skaitytojas šiurkščiai pažeidė taisykles, bet kilo konfliktas, tamsta nesugebėjai jo įtikinti, sugėdinti, paaiškinti, kaip reikia elgtis bibliotekoje, užgesinti konfliktą pačioje pradžioje.
Toks reikalavimas buvo skaudžiai išgyvenamas darbo pradžioje. Naujokei Vilmai padėjo jos tėviškės bendruomeniškumo pamokos, kur kaimynai ir giminės rūpesčiais ir džiaugsmais dalinosi vieni su kitais, į pagalbą ateidavo, vos sužinoję, kad ji reikalinga. Todėl skaitytojai likdavo dėkingi už dėmesingumą ir rūpestingą aptarnavimą. Jei užklausa būdavo sudėtinga, nuo įtampos į jos literatūrinę kalbą įsipindavo dūnininkų tarmės frazės.
To direktoriaus nebėra, bet jo puoselėta tradicija išliko.
Biblioteka bibliotekai nelygu
Manoma, kad bibliotekininko darbas monotoniškas. Tačiau iniciatyvios asmenybės išjudina bet kokius vandenis. Bibliotekos skaitykla buvo miesto eruditų traukos centru. Kitų bibliotekų kolegos vadino ją miesto Dramos teatro filialu. Čia vyko karštos diskusijos, planuojant renginius, numatant scenarijus ir atlikėjus. Po renginio, prie kavos puodelio vykdavo jų aptarimai, kurių metu bibliotekininkės turėjo progos pabendrauti su iškiliomis asmenybėmis, pasiklausyti įdomių nuomonių, sužinoti įvairios informacijos, kuri nebuvo įtraukta į mokymo programas. Bibliotekininkei, kurios siela buvo atvira kultūriniam miesto gyvenimui, bibliotekos renginiai darė didžiulę įtaką jos besiformuojančiai asmenybei.
Gilią vagą išvagojusi, organizuodama renginius, skaityklos vedėja Aniceta Sabaliauskienė ( dabar solidaus amžiaus pensininkė) mokė, kaip reikia kviesti skaitytojus į renginius. Kvietimus platinti tekdavo jauniausioms bibliotekininkėms ir tai prilygo kvieslio į vestuves ir krikštynas vaidmeniui. Daugelį metų biblioteka turėjo tokį automobilį, kad vežiojančios kvietimus bibliotekininkės spėliojo – po kiek laiko jis subirs. O jis užgesdavo miesto pakraštyje, vykstant į kokia nors gamyklą, lietui lyjant ar sniegui sningant.
1965 – 1990 m. Tomo Mano memorialinis muziejus su vasaros skaitykla priklausė bibliotekai. Vidurvasaryje norinčių dirbti toje skaitykloje netrūkdavo. Vilma neprieštaraudavo dirbti ir rudenį, nes rudenį Neringoje suintensyvėja menininkų veikla, laisvu nuo darbo metu buvo ko pažiūrėti ir ko pasiklausyti. Gyvenimas muziejaus patalpose, visą dieną lankančios ekskursijos, vienas už kitą įdomesni ekskursijų vadovų pasakojimai, fonduose reta literatūra, literatūriniai žurnalai, supanti unikali gamta – tai tikrai įdomios gyvenimo akimirkos.
Patirtys
Bibliotekoje vyko įvairūs pokyčiai, įvairiu laiku darbuotojams prisieidavo keisti darbo vietą, kažką pavaduoti, gelbėti iš bėdos kurį nors bibliotekos skyrių. Vilma Plauškienė dirbo ir komplektavimo skyriuje, ir skaitykloje, ir abonemente. 1997m. sėkmingai vyriausiąja specialiste dirbanti bibliotekininkė sutinka pereiti į besikuriantį ir ieškantį erdvės veiklai Periodikos skyrių. Čia reikėjo ir komplektavimo spragas lopyti ir kataloguoti, ir skaitytojui jaukią aplinką kurti. Teko pavartyti ne vieną privačią kolekciją. Taip jau susiklostė, kad Periodikos skyrių pamėgo miesto visuomenininkai. Periodikos skyrius tapo ir savotiška visuomenininkų mokykla, čia jie mokėsi projektinės veiklos, reklamos, pranešimų spaudai rengimo. Ši patirtis apibendrinta kartu su kolege bendraautore žurnale – Šiandien aktualu, 2012; 2 (47) p.162 -170.
Prasidėjo periodinių leidinių sudėtingas katalogavimas į elektroninį katalogą. Vilma Plauškienė ne be ginčų įtikino pasirinkti sudėtingesnę, bet išsamesnę katalogavimo schemą.
Naujas bibliotekos pastatas, nauja įranga ir veiklos galimybės. Vilma Plauškienė priklauso tai bibliotekininkių kartai, kuri po ilgo laukimo įžengė į naują modernų bibliotekos pastatą. Kompiuterinė technika suteikė puikias galimybes informacijos paieškai, teko mokytis skenavimo, kopijavimo paslaugų.
Keitėsi galimybės bibliotekininkų akiračiui plėsti. Atsirado progų nuvykti pasidairyti po kitų šalių bibliotekas. Vilma Plauškienė iš Skandinavijos bibliotekų parsivežė pluoštą fotografuotos medžiagos apie baldus periodiniams leidiniams sudėti. Savo interjero vizijas aptarė su architekte.
Kai ji dirba su skaitytojais, studentai neišeina iš bibliotekos be išsamaus paaiškinimo apie duomenų bazes ir didelio sąrašo literatūros, nagrinėjama tema. Būsimieji kolegos, kuriems teko atlikti praktiką ar stažuotę Periodikos skyriuje ( vėliau, keičiantis bibliotekos struktūrai, skyrius įjungtas į Skaityklų skyrių) juokaudavo, kad, studijuodami per keturis metus, negaudavo tiek praktiniam darbui reikalingų žinių, kiek per porą savaičių praktikos. Čia buvo surenkama medžiaga net stropiausių bibliotekininkystės, informologijos studentų baigiamiesiems darbams.
Kai atvėrė duris naujas bibliotekos pastatas ,atėjo ir gausus naujų bibliotekininkių būrys. Vilma Plauškienė tapo jaunimo lydere ir pagalbininke jų saviraiškai, padėjo kartoms rasti bendrą kalbą. Kupinas studentiško entuziazmo bibliotekos jaunimas organizavo drąsius Nacionalinės bibliotekos savaitės ir kitus renginius. Skaitytojus galėjo pasitikti kūrinių herojai, ir kitokie siurprizai. Bibliotekininkas tampa ne tik renginio organizatorius, bet ir atlikėjas. Vyresnioji karta abejojo, ar nenukentės bibliotekininko autoritetas. Vilma Plauškienė sugebėdavo uždegti ir neryžtingiausias koleges entuziazmu. Bibliotekininkių spartakiados, skaitovų, pasakorių konkursai neapsieina be Vilmos Plauškienės.
Ji visada atsiranda šalia, kai kolegai sunku, reikia išsikalbėti ar reikia patarimo, padeda užgesinti pačioje pradžioje beįsipliekiantį konfliktą su skaitytoju.
Nostalgijos sugrąžinti į buvusių studijų miestą, universitetą ar kolegiją baigę studentai neberanda mieste kažkada dažnai lankytos kavinukės, sporto klubo, medžio su įpjautu vardu, kiemo vartelių, kur ilgai stovėta pavasario naktimis, pajaučia laiko tėkmę ir liūdesį, kad „nebeįlipsi į tą pačią upę”. Tik užsukę į biblioteką, išgirdę bibliotekininkės Vilmos balsą, savitą tartį pajaučia, kad miestas dar netapo visai svetimas ir į skaitytojų atsiliepimų ir pageidavimų knygą įrašo – ‚Ačiū, kad esate šioje bibliotekoje. Tokio požiūrio žmogus turi nusipelnyti, tik būdamas neabejingas kitiems žmonėms ir sugebėdamas spinduliuoti bendrystę.
Ne vieneri metai praleisti bibliotekoje, įveikta ir kompiuterizacija, ir darbas, taikant rotaciją, naujų idėjų ieškota stažuotėse užsienyje, dvasinės atgaivos rasta kelionėse po Lietuvą. Metai lėkė ir keitė vieni kitus. Tačiau ji pasitinka jubiliejų nedaug iš išorės pasikeitusi nuo to laiko, kai pradėjo dirbti bibliotekoje. Tik veido bruožuose atsispindi lavinamas intelektas. Šiemet atėjęs jubiliejus primins, apie ką buvo svajota, kas pasiekta ir kokie buvo praėję metai. Tik sunku tikėti, jog ji gyvens prisiminimais, nes tai žmogus, kuriam reikia naujų įspūdžių, naujų patirčių.
