Ksaveras parsinešė krepšį obuolių iš turgaus. Subėrė į kriauklę, paleido vandenį. Drėgmė išryškino obuolių spalvas, suteikė paviršiui blizgesio. Ką aš darysiu su tiek daug obuolių? – pamanė jis.- Vėsaus rūsio neturiu, nė vienos dėžės jiems saugoti taip pat. Koks šišas mane apėmė obuolių prisipirkti.
Šiandien labai anksti, Žolinių išvakarėse, jis tvarkė savo namus. Pirmiausia nuvalė viryklę. Ant kempinėlės užlašino kelis lašus iš tamsaus valiklio butelio. Pasklido jazminų kvapas, langus valydamas raukė nosį – valiklio kvapas buvo aštrus, nemalonus, bet langai nušvito po poros brūkštelėjimų, grindų ploviklis pripildė namus kažkokio pačiai gamtai nežinomo aromato. Teko atverti ir virtuvės , ir nedidelio viengungiško kambarėlio langą. Pro laingą gal vėjas, o gal vis dar šiltas rugpjūčio lietus atnešė sodo sunokinusio ankstyvąjį derlių dvelksmą.
Rodos taip neilgai jis braidžiojo po kaimo rasas, po rudenio molynus ir mėgino pereiti į užšalusios upės kitą krantą. Tačiau kaimas jo nepaleidžia sapnuose, pojūčiuose, vakaro prisiminimuose. Jam buvo keturiolika, kai namus pakeitė mokyklos bendrabutis. Mokykloje tikra bėda buvo obuolių kvapas, įsigėręs į odą, rūbus, daiktus. Jam trokštančiam išsinerti iš kaimiškos odos, jis -ne bėda, o nelaimė. Dabar Ksaveras ilgisi to jaukaus namų priminimo.
Žemdirbys pradeda ir užbaigia darbus su iškilme, apeigomis ir padėka gamtai bei kūrėjui. Paskutinę liepos mėnesio savaitę sujudimo atnešdavo Jokūbinės ir Oninės. Tai sunokusių grūdų, šviežio derliaus duonutės šventės. Rugius reikėjo nupjauti prieš pat Jokūbines, kad neišbyrėtų lauke. Mamos, močiutės, kepančios ir raikančios duoną tapdavo panašios į šventame paveiksle pavaizduotą Šventąją Oną rūpestingai glaudžiančią dukrelę Mariją.
Po rugiapjūtės talkininkai parnešdavo vainiką iš rugių varpų ir baltų gėlių šeimininkui. Baltas gėles įpindavo, kad duonutė baltesnė būtų. Šį vainiką šventindavo per Žolinę – Marijos ėmimo dangun dieną.
Sodų gėrybės viliojo skanumynais neišlepintus vaikus, rankos pačios tiesėsi link dar neprinokusių, bet rausvėjančių rugpjūčio obuoliukų. Tačiau – šiukštu. Iki Žolinės niekam buvo neleidžiama obuolių skinti ir ragauti. Bet po Žolinės, kur pasisuksi sklido obuolių kvapas: Viralinėje pukščiojo obuolių košė dideliame katile, verandoje džiūvo pjaustyti ir ant siūlo suverti obuoliai, obuolių žieveles džiovino gerojoje troboje ant priekrosnio. Žiemą jomis skanino arbatas. Tvarte linksmai obuolius triauškė paršas. Ant žolinių stalo puikavosi vyniotinis perteptas su obuolių koše. Vaikams didžiausias gardumynas buvo didelė per visą kepalą atpjauta ruginės duonos riekė su marmeladu. Labiausiai namai kvepėjo, kepant obuolius vokeliuose.
Prisiminė juos Ksaveras ir net pajuto skonį burnoje. Savo moterį jis išlydėjo ten, iš kur negrįžtama. Nebereikėjo didelių namų, ir jis persikraustė gyventi į mažą butuką. Nebeturi žmogus šeimininkės – tai niekas kitas jo vaikystės skanumynų neiškeps, tik jis pats… Visi patiekalai būna saldūs, sūrūs ar rūgšti.
Tačiau mėgstamiausi – tie, kuriuos gamina visa šeima. Ksaveras prisimena erdvią tėvų namo virtuvę, tėvą rūpestingai kuriantį krosnį, vyresnįjį brolį, parnešantį krepšį obuolių, abi seseris, lupančias obuolius, pjaustančias juos per pusę, pašalinančias šerdeles ir sėklas, pripildančias obuolių puseles razinų, įdarą apibarstančias cinamonu. Močiutę trinančią sviestą su cukrumi, beriančią miltus, dedančią keletą šaukštų grietinės ir truputį sodos.
Jos rankos mikliai minkydavo smėlinę tešlą. Močiutė ją plonai iškočiodavo. Tešlos storis –du milimetrai. Paskui abi moterys pjaustydavo tešlą taisyklingais kvadratėliais, tokiais, kad tilptų obuolio puselė su įdaru. Tokių pyragėlių kepdavo daug. Todėl obuolius užlankstydavo visa šeima. Didžiausias nuotykis būdavo – paragauti truputį saldžios tešlos.
Jam nereikėjo gausybės pyragėlių. Vyresnysis brolis ir abi sesės leidžia dienas globos namuose kitame Lietuvos pakraštyje, tėvelių jau nebėra. Jaunėlio brolio marti nemėgsta svečių. Jaunoji karta kažkur išsibarstė po pasaulį. Su jaunėliu broliu Ksaveras susitiks bažnyčioje prieš pamaldas. Po pamaldų nueis į parkelį, pasikalbės, pyragėliai jiems abiem primins vaikystę, tėviškę, sujudimą virtuvėje prieš šventes.
Ksaveras iš lentynų paima pakelį sviesto, perpjauna per pusę, tada nuplauna razinas, cinamono turi mažokai, bet, kiek jo tereikia, kelių grūdelių. Štai ir stiklinė miltų, indelis grietinės – jos reikės tik trijų šaukštų. Senolis suranda cukraus pudros pakelį – juk reikės apibarstyti iškepusius pyragėlius.
Jis kruopščiai maišo, minko, pjausto, lanksto, tepa kiaušinio plakiniu ir galiausiai pašauna į orkaitę. Kad neprailgtų pusvalandis, kol kepa obuoliai vokeliuose, Ksaveras įsijungia televizorių. Iš orkaitės sklindanti šiluma maloniai šildo. Bet kas tai? Kažkas jo kambaryje rūko prastą, dvokiantį tabaką. Negana to, kažkas drasko jo durų skambutį, daužo duris. Ach, tu Dieve, juk jis užsnūdo, akiniai nukrito ant žemės, namai pilni dūmų. Pražuvo pyragėliai.
Atveria langus, išjungia viryklę, nueina pažiūrėti, kas nerimsta prie durų. Atveria duris ir pamato kaimynę, su kuria dažnai bardavosi dėl jos šuniuko lojimo.
Kaimyne Ksaverai, pajutau dūmų kvapą ir atbėgau pažiūrėti, ar kas nenutiko,- paaiškino ji. Ir greitakalbe tęsė,- Langus atvėrei –tai gerai.
Bet namuose pasilikti negali – šalta ir dūmai. Ateik pas mane arbatos gerti. Cinamono ir obuolių kvapas, sklindantis iš tamstos namų man priminė tėviškę, iškepiau obuolių vokeliuose. Kiek čia man vienai tereikia, abiem užteks.
Ne taip jau garsiai tas jos šuva loja,- pagalvojo jis.
