1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG’o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų, talentingų žmonių. Tremtis sujaukė gyvenimus, nutraukė ryšius tarp giminaičių ir šeimos narių, pažymėjo baimės ženklu pasilikusiųjų Lietuvoje gyvenimus. Apie tai, kaip trėmimai veikė žmonių likimus kalbamės su tų įvykių liudininke Klaipėdiete Marta Petrauskiene.
Martai Petrauskienei likimas padovanojo ilgą, aktyvų, turiningą gyvenimą, Ji perkopė devyniasdešimt metų. Tai buvo ūkininkų duktė, šeimoje augo keturi vaikai. Jei ant stalo netrūko duonos- tai tik šeimos darbščių rankų dėka. Mergina mokėsi Panevėžyje, anksti pradėjo dirbti bibliotekoje. Jai sekėsi bendrauti su žmonėmis, organizuoti renginius. Marta Petrauskienė norėjo studijuoti ir tapti kvalifikuota bibliotekininke. Bet kažkur sielos gelmėse kirbėjo ir kita svajonė – tapti aktore. Ji perėjo atranką ir įstojo į Juozo Miltinio dramos studiją. Studijos studentės pažymėjimą ji laiko tarp savo dokumentų, kaip brangiausią suvenyrą.
Mokėsi paskutinėje klasėje, laukė išleistuvių, jas smagiai aptarinėjo su broliu, atvežusiu jai kaimiško maisto ir… Staiga baisi žinia. Tėvus, seserį ir dar vieną brolį išvežė. Nepaprastai skaudus jausmas, nebėra namų, šalia neliko šeimos, jiedu su broliu tapo savo šalyje lyg kokie nusikaltėliai, nežinantys, koks bus likimas.
Ką jums reiškia Gedulo ir vilties diena?
Amžius, sveikata riboja mano aktyvumą, bet į Klaipėdoje Šaulių namų parkelyje rengiamą Gedulo ir vilties dienos paminėjimą būtinai nueisiu. Kartu su likimo draugais prisiminsiu tėvelius, brolius, kurių jau nebėra. Likome dviese su seserimi. Gyvenimas buvo gražus, bet jaunystės viltys ir svajonės sužlugo. Baisu buvo, kad pavojinga tapo parašyti artimiesiems laiškelį. Be galo skaudus buvo ilgas nežinios apie artimuosius dešimtmetis. Jų man trūko per šventes, svarbiais gyvenimo momentais. Sunku buvo gyventi be artimųjų paguodos žodžio, negalėjau dalintis laime. Bet tai teikė tvirtumo, nors likau viena labai jauna, elgiausi taip, kad neįskaudinčiau artimųjų.
Kaip jums gyvenime atsiliepė tai, kad buvote įtraukta į tremtinų asmenų sąrašą?
Tremtį jaučiau ir Tėvynėje. Baigusi vidurinę mokyklą išvykau į Šiaulius, nes atrodė, kad Panevėžyje bus nesaugu. Tapau Šiaulių bibliotekos skaityklos vedėja. Kelmėje sutikau ir pakviečiau į Šiaulius energingą, iniciatyvią bendramintę Anicetą Sabaliauskienę, kuri vėliau tapo viena iš Lietuvos bibliotekų švyturių. Buvau gabi mokslui, norėjau studijuoti. J. Miltinio studija užsidarė.
Aktorystę studijuoti nedrįsau. Pasukau į sritį, kuri nebuvo man labai patraukli. Įstojau į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą studijuoti biologijos. Tačiau greitai iš ten buvau pašalinta.
Mano pastangas, dirbant bibliotekoje pastebėjo, nutarė pasiųsti į pusmečio kursus, kad galėčiau dirbti apskrities bibliotekų inspektore. Reikėjo rekomendacijos.
O čia ištiko likimo išdaiga – nuėjau į kabinetą pas žmogų, kuris, anot kalbų, prisidėjo prie mano šeimos ištrėmimo. Netrukus buvau su atitinkamu įrašu darbo knygelėje atleista iš bibliotekos. Mano vyras paėmė ir išmetė tą knygelę, ji kėlė pavojų. Išvykome į Klaipėdą. Studijavau Klaipėdos žemės ūkio technikume. Pavyko baigti, įsidarbinau gyvulių supirkimo punkte. Toks darbas man neatrodė patrauklus. Moralinę atspirtį man teikė Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka. Čia aš buvau ne tik skaitytoja, bet ir kaip dabar sakytų savanorė pagalbininkė. Ypač tada, kai šioje bibliotekoje pradėjo dirbti Aniceta Sabaliauskienė.
Baigiau medicinos sanitarijos kursus ( tikslaus pavadinimo nepamenu) ir dirbau šioje srityje iki tol, kol leido sveikata. Atgimimo laikotarpiu kūriau savo darbovietėje Persitvarkymo Sąjūdžio grupę, aktyviai dalyvavau miesto kultūriniame gyvenime.
1993m. suaktyvėjo buvusių visuomeninių organizacijų atsikūrimas, naujų kūrimas. Tapau klubo „Klaipėda“ nare. Klubas susikūrė 1993m., bet patiems iniciatoriams nebuvo aišku, kokių tikslų siekia. Klubas būtų užgesęs, jei ne minėta biblioteka. Joje klubo nariai organizavo atsisveikinimo vakarą Periodikos skaityklos salėje. Bibliotekininkės nustebo, kodėl nariai ketina išsiskirstyti. Tada atsirado iniciatyvinė grupė, nutarusi atgaivinti klubą. Jis tapo tarsi darni kultūringa šeima. Aš daug metų buvau jo pirmininkė. Daug gražių idėjų mums „pasufleravo” bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, reklamos kultūros ir projektinės veiklos mokė direktoriaus pavaduotoja Laima Pačebutienė. Apie klubo veiklą, jei leistų sveikata galėčiau knygą parašyti: tiek buvo gerų emocijų, įdomių renginių, ekskursijų, diskusijų.
Ko jūs norėtumėte palinkėti jaunimui?
Pirmiausia norėčiau palinkėti, kad nesutiktumėte neįveikiamų kliūčių įgyvendindami svajones, nebebūtumėte blaškomi šen ir ten savo šalyje. Jei ištinka nesėkmė, nepalūžkite ieškokite „antro šanso”, būkite orūs.
Mylėkite Lietuvą, dovanokite jai tai, ko negalėjo jos labui nudirbti tremtiniai. Tai įprasmintų jų kančią.
