Mokytojų streiką jau pradedame pamiršti. Tačiau tai nėra reiškinys, kurį reikėtų vertinti, kaip vieną iš daugelio sensacijų, nes tai yra vaiko ugdymo aplinkos reiškinys, kuris rodo, jog verta susimąstyti, kokioje terpėje programuojama ateities visuomenė.
Edukologų visuomenė – intelektuali, turinti sugebėti analizuoti, vertinti ugdymo situaciją, puoselėti dorovines vertybes, streiko metu atkreipė dėmesį, kad ji nėra laiminga. Tačiau be išorinio audito neatsirado asmenybių, kurios pasisakytų prieš tokius reiškinius, kaip neopotizmas, neracionalus lėšų panaudojimas, konkursų imitacija. Mokykla – jautri sistema, ją analizuojant reikalingas ir diskretiškumas, ir taktas. Todėl ir apie audito rezultatus nėra plačiai kalbama. Teigiama, kad trūkumai pradėti šalinti anksčiau negu pateiktos išvados. Atrodo, kad lobių skrynia, iš kurios galima semti lėšas ir mokėti mokytojams solidžius atlyginimus, nerasta. Matyt, valstybė turės keisti požiūrį į profesijas ir nebeskirstyti jas į vertas atlyginimo bei normalaus jo didėjimo ir tas, kurios neužtikrina elementaraus pragyvenimo lygio, o atlyginimų didinimas – toks menkas, kad jį gavęs žmogus užuot apsidžiaugęs pasijunta pažemintas. Auditas atliktas, dabar žodį turėtų tarti metodinio vadovavimo, ir etikos grandys. Jei atsiranda neteisingo lėšų paskirstymo, neopotizmo reiškinių, tai bendruomenė nėra principinga, atsiranda modeliavimas, kad sistema tokia ir išliktų. Tada sunku kalbėti apie iniciatyvumą, pažangą, teigiamą mikroklimatą, teisingą kylančių konfliktų sprendimą.
Pasitelkus akademinę bendruomenę reikėtų išsiaiškinti svarbiausias problemas tėvų, pedagogų ir vaikų požiūriu ir tada koreguoti tai, kas priaugo, sunoko ir iškreipė mokyklos misiją.
Mokyklos misija turėtų būti konkrečiau apibrėžta. Pasirinkti racionalūs tikslai ir numatomi rezultatai. Keista, kad metodinėje literatūroje egzaminų rezultatai apibūdinami, kaip laikinas rodiklis. Reikėtų atsisakyti pseudomoksliškos retorikos, kuri liejasi upeliais, o itin platus teoretizavimas pasidarė toks, kad sunku besuprasti, ko iš to pedagogo reikalaujama ir kiekvieną akimirką jis gali tapti pažeidžiamas.
Sistema analizuoja save vidinio audito būdu. Numatomos tyrinėjimo kryptys – tai pažangumo rodikliai, pagalba mokiniui, kultūros ugdymas, pažangos diegimas ir trūkumų šalinimas. Kaimo močiutė ,trobos grindų neišsiplovusi, svečio nekviečia. Apibendrinant mokyklos situaciją, nuskamba kritika, kad per daug akcentuojamas trūkumų šalinimas. Taigi, vaizdžiai tariant, tegu būna kojinės praplyšusios, bet užtai kepurė graži. Matyt, atliekant vidinį auditą, reikėtų nustatyti, kokius trūkumus reikėtų šalinti prioritetine tvarka. Daugelyje diskusijų socialiniuose tinkluose nuskamba nuomonė, kad didelė bėda mokinių drausmė. Tas pats mokinys, kuris sugeba normaliai elgtis namuose, bažnyčioje, muziejuje, koncertų salėje, mokykloje tampa infantiliu, keliančiu pavojų sau ir aplinkiniams. Jis pasiekė, kad beveik nebetaikoma apklausa žodžiu, o ji yra ir mokymo metodas.
Kita bėda – niekas iš personalo negali būti įsitikinęs, kad už kažką bus pagirtas, už kitką papeiktas. Jei į vidinį auditą žiūrima, kaip į formalų, tai ir apibendrinimas formalus. Todėl apibendrinimo žodis nėra atsakingas. Jei švies saulutė – mokykloms bus rekomenduojama numoti ranka į trūkumus ir siekti fantastiškos pažangos, įdedant didžiules mokytojo pastangas ir gebėjimus, jei danguje plaukios debesėliai – kritikuos mokyklas, kurios siekia pažangos ir nesidomi bei nekoreguoja trūkumų.
Kita bėda – personalo formavimas. Konkursai stiprina luomo uždarumą. Ar gali studentas be praktikos, bet su naujausiomis žiniomis, dalyvavęs studentų mainų tarp šalių programose, konkuruoti su uždarytos mokyklos ( gal dėl jos konservatyvumo) mokytoju, turinčiu kvalifikacinę kategoriją?
Neprincipingas kolektyvas gali nulemti jauno specialisto, idealisto tragediją. Jei jam nepriimtinos liūno tradicijos. Jis gali būti diskredituotas, stigmatizuotas ir telefoninės informacijos pagalba paverstas nepageidaujamu sistemoje. Blogiausia tai, kad vadybinių grandžių demagogai gali drumsti ir paties jauno žmogaus sąmonę, įtikinėdami( kartais ir įtikina), kad jis netinkamas būti mokytoju. Todėl pedagogų mokymo įstaigos turėtų kelis metus domėtis savo ugdytinių pasiekimais. Analizuoti ar jie išleido prastą specialistą, ar jį sužlugdė darbo aplinka.
Jei yra problemų, ieškoma sprendimų. Nėra nieko blogesnio, kai dėl kažkokių bėdų kaltinama socialinė grupė. Tuoj kyla asociacijos apie įvykius Rodezijoje. Manoma, kad visos bėdos paliks mokyklas, kai mokyklų direktoriams bus numatomos kadencijos. Na, dabar kyla įtampų dėl naujovių diegimo ir konservatyvaus mąstymo. Taip, kartų, augusių, brendusių ir susidariusių pasaulėžiūrą ,esant skirtingoms aplinkybėms, pažiūros gali skirtis. Bet juk daugelis sistemų kenčia nuo egoistinės, vartotojiškos mąstysenos, kuri šaknytis pradėjo ne taip seniai. Darbinę veiklą pradėjusiųjų iki valstybės Atkūrimo mažėja, o vadovo kadencijos gali likti ilgus metus ir tada, kai žmonių, kurie keitė gyvenimo būdą nebeliks. Kokių keblumų galime tikėtis? Mokinys atėjęs į pirmąją klasę – Rugsėjo pirmąją girdės vieno mokyklos direktoriaus iškilmingą kalbą, o išleistuves jau švęs su kitu vadovu. Individualios bent moralinės atsakomybės už mokinių likimus nebebus. Direktorius taip pat žmogus. Pieš kadencijos ( kadencijų) pabaigą, ar jis domėsis mokyklos veiklos tobulinimu, ar rūpinsis savo veiklos alternatyvomis? Ar nepritruks ne tik mokytojų, bet ir jų vadovų? Ar padaugės motyvų sąžiningai dirbti? Į šiuos klausimus dabar tikėtinus atsakymus gali padėti rasti psichologijos vadovėlis. O vėliau praktika…