Medį ir žmogų visada siejo glaudus ryšys. Medis žmogui tarnavo ne tik kaip statybinė medžiaga, bet ir kaip priemonė kurti grožį. Medžio šilumos ir energetikos kol kas niekas nepakeitė, todėl medžio skulptūrose galima pastebėti sustabdytą akimirkos amžinybę.
Meistro rankose medinės figūros atgyja. Visi brėžiniai ir formos pirmiausia gimsta skulptoriaus galvoje. Vėliau, kūrybos procese, galutinis vaizdas yra tobulinamas, kol gimsta šedevras.
Nėra vienodų medinių skulptūrų, nes gyvybę joms įkvepia skirtingi kūrėjai.
Joniškio rajone, Rudiškių kaime, galima aplankyti išsiskiriančią sodybą, kurioje apsigyveno skulptoriaus Kęstučio Zastarskio medžio drožiniai.
Čia galima pamatyti didelę mešką, kuri simbolizuoja stiprybę lietuvio sodyboje. Ant namo sienos kvatoja nuotaikingos raganų kaukės, o šalia priepirčio durų medinis pirtininkas kviečia užsukti pasikaitinti pirtelėje.
Nesuskaičiuojama gausybė įvairiausių medinių dirbinių. Nuo pavėsinės – malūno iki žemiškai funkcionalių sūpynių ir medinių suolų, ant kurių galima auginti gėles. Galima užsukti į svečius pas sodybos šeimininką Kęstutį ir įsigyti ką nors iš eksponuojamų gaminių arba užsisakyti medinę skulptūrą, kurią skulptorius sukurs individualiai, ir tokios niekas neturės.
Rankomis ir keliais instrumentais sukuriamas nepakartojamas grožis, kurį galima pastatyti sodybos kieme, namuose ar prie pirties durų. Susitarus meistras atvyksta darbuotis į užsakovo pageidaujamą vietą. Medieną skulptūroms ar kitokiems dirbiniams meistras naudoja užsakovo arba savo atsivežtą.
Kęstučio Zastarskio medžio dirbiniai atspindi žmonių emocijas: laukimą, susimąstymą, džiaugsmą, laimę, ir atskleidžia troškimus. Ąžuolo skulptūrų skleidžiamas medžio kvapas primena mišką, jo ramybę. Tai suartina žmogų su gamta, skatina meilę ir pagarbą aplinkai, kuri jį supa.