Kiekvieno žmogaus gyvenime būna daug pokyčių. Išaugame, išvykstame iš tėviškės laimės ieškoti, keičiame namus, vieni butai, kuriuos tenka keisti užmirštame, kiti išlieka atmintyje. Mano tėvai nenorėjo, kad aš gyvenčiau amatų mokyklos bendrabutyje, nes buvo įsitikinę, kad čia prasideda tiesiausias kelias į jaunystės klystkelius, priklausomybes ir per ankstyvą santuoką.
Pastaroji jiems atrodė blogiau negu priklausomybės. Todėl man surado bobutę, priimančią studentus „ant buto“. Iš pradžių jų sprendimas man atrodė kaip įkalinimo nuosprendis. Tačiau mano studijų draugai džiaugėsi laisve, bet jiems trūko namų jaukumo. Močiutė Elytė labai greitai ne tik atvėrė savo gyvenimą, bet ir įtraukė į jį. Greitai jos pažįstami tapo mano pažįstami, ji netrukus įsidėmėjo mano įpročius, sužinojo, kad mano nerūpestingas būdas – mano priešas. Ir lyg geroji dvasia išlygindavo rūbus, prisiūdavo sagas, grįždama iš parduotuvės ką nors parnešdavo ir man.
Jos rūpinimasis, klausinėjimai, kaip sekasi mokslai, vis tik, vargindavo ir aš džiaugiausi, kad ji dažnai lankė kapines. Kartais viena, kartais su vienmete drauge su kuria bičiuliavosi nuo pradinės mokyklos. Draugė buvo vardu Justina, jos vardas atitiko gyvenimo būdą: iš pradžių bylinėjosi su vyro vaikais iš ankstesnės santuokos dėl palikimo, paskui su kaimyne, kuri per arti pasisodino medžius prie jos sodybos tvoros, dar vėliau, jau gyvendama daugiabučio kambarėlyje, bylinėjosi su kaimynais, kurie apliejo jos būstą. Kiekvieną kartą, atėjusi į svečius gyrė advokatą, kuris jai buvo tapęs artimesnis už sūnų ir dukterį.
Justina pareidavo gerai nusiteikusi po apsilankymo pas advokatą, bet kapinės drauges nuteikdavo dar smagiau. Jos jausdavosi tarsi pabuvojusios giminių susiėjime. Ten rasdavo daugiau pažįstamų negu tarp gyvųjų. Ir nenuostabu, jos buvo gimusios praėjusio šimtmečio pradžioje, artėjo prie šimtojo jubiliejaus, jų jaunystės pasaulis kupinas mistikos ir nežemiškų būtybių baimės. Tiesa Elytė buvo linkusi į ereziją, kažkaip jai darbai labiau sekdavosi šventomis dienomis. O Justinai tokie dalykai nepatikdavo. Ji tuoj primindavo:
Ar neatsimeni, kad Varnų šeima – šventadarbiai matė žaltvykslę, vėlų sekmadienio vakarą, veždami šieną iš pievos namo. O paskui atsirado pilni namai „ligonų“, primindavo Justina.
Tiesa,- sakydavo Elytė,- kažkur yra kažkoks kitoks gyvenimas. Kai mano žmogų ėmė kamuoti kosulys, susapnavau, kad namo palangėj krito kryžius ir kliudė mano vyriausiąją dukterį. Papasakojau savo Petrui. O jis pasakė, kad jis ir esąs tas kryžius. Kuriam laikas virsti. Netrukus ir nuvirto. Vyriausiosios dukters taip pat nebeturiu. Kraujo užkrėtimas.
O jūs ponia Justina ar nesate mačiusi, ko nors nepaprasto?- kartą paklausiau.
Mačiau vėjo sūkurį per Atlaidus Veiviržėnuose.,- greitai atsakė. Paskui truputį pagalvojusi,- ėmė pasakoti:
Nusamdė mane tokie kuršiai,- Ką ji turėjo omeny nepaaiškino,- Maitino gerai ir alga buvo padori, bet samdinės ilgai neišbūdavo, pabėgdavo. Aš iš pradžių jokios bėdos nemačiau. Tik vasarą šeimininkė liepė miegoti svirne. Išploviau grindis, ajerais pabarsčiau, patalus lauke išvėdinau, pagalves supurenau. Naktį girdžiu – tik čykšt ir vėl čykšt, rodos knygą kas plėšytų. Pelės tikriausiai, pamaniau. Bet, kai grindis ploviau nemačiau jokių pelių ženklų ir popierių nebuvo.
Bet tas čykšt nesiliovė. Garsas ėmė artėti. Mane suėmė baimė, užšalo kojų ir rankų pirštai. Noriu persižegnoti, liežuvis neklauso. Na, atsisėdau lovoje laukiu kas bus, širdis stingsta. Tada prisiminiau krikšto motinėlės dovanotą kryželį, kurį nešiojau ant kaklo. Paėmiau už grandinėlės ir pasakiau, kad pikti padarai išnyktų, nes mane saugo kryželis. Nežinau, ar pirmi gaidžiai užgiedojo, ar kryželis padėjo, bet tas čykšt nurimo ir nebepasikartojo.
Tikriausiai nebėra nei Elytės, nei Justinos, mano angelų sargų nuo jaunystės suklydimų. Kai prisimenu jas, pagalvoju, kad laikas greitai bėga, jau ir mano pažįstami renkasi smėlio kalnelyje. Tebūnie jiems ramybė, ir tegu randa atilsį.
Mindaugas Jonušas