Dideliame logistikos sandėlyje vyrai susėdo pietauti. Jonas, šeimyninis žmogus, pasišildė plastmasiniame inde žmonos virtus makaronus su paskrudinta malta mėsa, Audrius, įsidarbinęs kurorte liesas, kaip sliekas studentas, gurkšnojo sultys iš praplyšusio ir todėl nurašyto pakelio, Jurgis, naujokas, spėjo nusipirkti kavos ir aš, tik čia sandėlyje suvokęs, kad močiutės virta šaltiena, burokėliai ir prekybai nebetinkanti sužiedėjusi duona gali būti visai skani. Įsišnekome. Jonas kažkaip per pietus nebeaušino burnos sodriais išsireiškimais, bet netikėtai paklausė:
Vyruti, tavo istorijas, girdėtas autobuse, žmona ir uošvė skaitė snukiaknygėje, o gal ką nugirdai lėktuve?
Ne, atsakiau. Dirbsiu, gausiu katino ašarų algą, susitaupysiu, kitą žiemą skrisiu į Egiptą poilsiauti.
O ten visur pilna dvasių, visokių džinų buteliuose, vakarieniaujant išgirsime šiurpių, ironizavo Jurgis.
Aš patyriau tokią šiurpę be vaiduoklių ir dvasių,- pradėjo pasakoti Jonas. Tik aprašyti neturiu kada.
Kada tai įvyko? Mano mažoji Vilė buvo kokių pusės metų. Matyt, tai buvo 1981 m. liepos pabaiga. Mieste jautėme sujudimą prieš Žvejo dieną.
Žmonių Klaipėdoje buvo kelis kartus daugiau, negu paprastai gyvena. Visi keltais veržėsi į Smiltynę. Tada gyvenau Klaipėdoje. Žmona užsimanė Alksnynėje aplankyti Vilės krikštatėvius. Išvažiavome anksti, bet kelte spaudėmės, kaip silkės statinėje. Na, ne į Ameriką važiuoti –greit persikėlėme. Buvome ir pajūryje ir po mišką vaikščiojome, serbentus padėjome šeimininkams nurinkti. Net nepastebėjome, kad atėjo laikas skubėti į paskutinį devintos valandos keltą.
Vilės krikštatėviai pridėjo serbentų didžiausią popierinį maišą. Jį nešė mano vyresnėlis Mantukas. Pradėjo lietus krapnoti. Iš visų pašalių tokie pat užtrukėliai skuodė į keltą. Prie Kelto susirinko didžiulė minia. Keltininkai iš kapitono kajutės išlydėjo kažkokius savo draugus. Buvo matyti, kad jūreiviai gerai nusiteikę,šventiškai. Žmonių kelte buvo didžiulė daugybė. Kažkuris geranoris jūreivis įtikinėjo žmones pasispausti, nes būtina esą įtalpinti autobusą. Dėkui dievui, suprato, kad autobusas netilps. Pagaliau pajudėjome. Stovėjome žmogus prie žmogaus, net kvėpuoti buvo sunku. Vilė užsnūdo dideliame vaikiškame vežimėlyje.
Žmona norėjo imtis vasarinį vežimėlį, bet aš užsispyriau, kad didysis vežimas geriau. Ir vaikui patogiau nesuriestam, ir tinklelis krepšiams pasidėti yra, ir kišenėse pora alaus butelių telpa.
Vos įplaukėm į Dangę, keltas nutrūko nuo jūreivių valdžios, tik bilst į krantinę ir persikreipė. Žmonės sujudo bėgti į žemesnįjį kraštą, dar labiau nusverdami laivą. Gerai, kad tokių judrių nebuvo daug. Dauguma iš baimės ir nustebimo suakmenėjo. Jei būtų pradėję visi blaškytis, vienas kitą būtų sutrypę. Tiesa, prispaustų prie laivo kraštų buvo. Tik žiūriu – Mantukas ant kojų neišsilaikė, o ant jo dvi mergučios užkrito. Viena rami, o antroji pradėjo verkti.
Prieiti prie sūnaus minios užtvara neleidžia. Tik matau Vilės vežimas vis žemyn leidžiasi. Ratai neišliko stačiai stovėti, bet juos nulenkė gulsčiai. Vilės žmonės neužgriuvo, trukdė stipri vežimėlio būda. Vežimėlis pamažu leidosi vis žemyn ir žemyn. Mane toks pyktis pagavo, kad surikau tam kapitonui, besidairančiam pro kajutės langą:
Tu b… rude, vežimą pirksi, kad tave eglė žalioji.
Kai perkėliau akis nuo kapitono prie vežimo, pamačiau vyriškio rankas. Sugriebė Vilę prieš pat pranykstant vežimėliui. Vilę padavė manajai ir ją apkabino, atseit, kad nepargriūtų. Žinom tokius. Būčiau aš jam… Bet negalėjau prasibrauti pro žmones. Tada išgirdau savo sūnaus balsą:
Tetuk, pasakyk tai mergai, kad neverktų, o keltųsi nuo manes. Laivas išsilygino. Merga atsitokėjo , atsistojo ir, kad suriks:
-Kraujas. Vaikinas visas kraujais paplūdęs,- Manoji perbalo, žmonės nutilo. Ašarą braukdama, mikčiodama išlemeno:
Mantuk, ar skauda kas?
Tai, kad ne,- atsakė.
Kažkuri moteriškė palingavo galvą, ėmė kažką aiškinti apie šoką ir skausmo jausmo praradimą. Nežinojau, ką daryti. Keiksmai veržėsi patys iš burnos. Tik pastebėjau, kad pora jūreivių su kartimis stumia laivą pirmyn.
Laivas išsilygino, žmonės aprimo, reikėjo labai nedaug pastangų keltui apsukti ir žmones išleisti į krantą… Buvo aišku, kad aš, manoji ir Vilė išlikome gyvi. O Mantukas visas kraujais paplūdęs, gerai, kad ir nejaučia skausmo.
Padėk atsistoti, – vargšas vaikas paprašė klykiančios mergos,-nusisukau ir užsimerkiau. Kai atsimerkiau, o stebukle, mano vaikas, mano kraujas ramiausiai stovėjo.
Nepyk, tetuk, serbentų neišsaugojau, atsiprašė sūnelis,- Gerai, kad merginos užgriuvo, manęs nesutrypė.
Išlipę iš kelto apsikabinome visi, nubučiavau Vilę ir Mantuką, pakštelėjau ir savajai į žandą. Gražu pasidairyti į moteris praeinančias gatve, bet savoji ir yra savoji.
Kelte supratau, kad jos netekimas būtų tarsi rankos ar kojos netekimas. O vaikai tai lyg širdies gabalėliai. Kaip galėčiau gyventi be Vilės šypsenos, be Mantuko balso, trinktelėjimo, uždarant duris, pokalbių, neatliktų paliepimų.
Tiesa, už vežimėlį šiek tiek užmokėjo. Ilgai po teismus vaikščiojau. Pridėjau pinigų ,nupirkau Vilei dviratį- dviratį jau ne triratuką.
Mindaugas Jonušas
