Guliu aš ant luovas sulindęs į pagalvę. Bliaunu krokodila ašarom, pagalve visa šlapia. Pilvą suk iš nevilties. Kukčioju susirietęs, net prašnekiet’ negaliu.
Skamb durų skambutis. Nueinu, pradarau, žiūriu stuov’ Andriens raudonuom apsiašarojusiom akim. Fizionomija nutysus, visas nelaimings, rankoj laika Norfas maišiuką su aštuoneis skirtingais buteleis.
– Nežinau, – saka virpančiu balsu. – Bijau ka nebūtų paskutinei.
– Aš irgi bijau.
Apsikabinam tarpdury. Du į neviltį puolę gezai banda viens kitą paguost’.
– Užeik, – sakau. – Nereik čia to švelnuma. I taip širdis plyšt, riekt’ nuoris iš skausma. Atruoda ka mana skrandže opa padidieje kem procentų.
– Nu kode tur’ taip nesisekt’? Jau atruode, ka jau viskas bus gerai i čia pyst’ tokes naujienas, – virpančiu balsu klaus’ mana draugs.
Pasikabinam ant dartų skritule ministrą, pirmininką i tą bobą. Mietom liūdnai, taikom į tarpuakį. Juk reik’ kažkaip neviltį išliet’. Ištikra šende visi aplink kalti, mes niekam gerų jausmų nejaučiam. Kas už juos balsava?! I pyktis, i neviltis, i baime. O galvuoj malas visi gražūs prisiminimai.
Atsimenu, kai reikieja varyt’ egzą laikyt’ lietuvių kalbuos. Nebuva man baisu nei matieka, nei fizika, nors i valstybinei. Nebijuojau nei informatikas A lyge. Bet labai bijuojau lietuvių B lyge. Nu kaip gali nebijuot’, kai muokytoja grynai iš gailesče keturis vesdava. Tada atsimenu susitinkam prie pašta Pietiniam, nu kur daba kolegija. Siedim ryte prie to baseiniuka už krūmų. Nervs a tai stresas im, pats jaučiu ka fantazija iš baimes pabiega. Kaip aš interpretuosiu ten kažką, kai toke būsena? Aj, nusivilkau iki kioskiuka eleksyra pasiimt’. Pramuše ant tiek, ka egza rezultats dvigubai viršyje mana bet kurį trimestrą. Kai tiem galam iš filmuka, taip i man fantaziją Gubernija atriša.
Atsimenu buva vasaras pradžia, da labai senai. Saule šviete, buva šilta, penktadienis. Lekiam mes su panikem, muzika gruoj, langai pradaryti, viejas plaukus jom plaiksta, visi krykštaujam nuo linksmuma. Atlekiam iki Maksimikes, nes ten akcijų akcija – Taupos alus po 34 centus. Tada Taupos buteliuose buva Žigulinis supilts. Ištuštinom visą Maksimikę, keleis reisais iki būlkas vilkom viską. Pilna bagažine prištabeliavom. Salone ant grindų irgi. Fiejas kuojas buva susikelusias. 34 centai, a Jūs galit paskaičiuot kiek gaunas, jei susimeti po dvatsoką? Belenkiek laimes gaunas… Toke romantika, toke nuotaika, tiek daug meiles. I išdykavom, i maudemes, i šuokom, ech… Rokenrols tada buva…
Atsimenu, kai tada savaitę Klaipedoj kimarinom. Nuodijom save visokiais birzgalais iš miltelių. Taip bluoga kelis kartus buva, ka jau galvuojau rags konkretus i kanuopas tuoj į viršų užmesiu. Nusprendem baigt’ tas nesąmones i arba rast’ normalei arba baigt’ organizmą nuodijančes atostogas. Apiejom visas įstaigas, kiek galiejom i joke išsigelbejima nebuva. Jau traukem link stoties i pakeliui žiūrim iškaba kažkoke bariuka. Nutarem pabandyt paskutinį šansą, nors eksterjers i interjers sava senuove visai vilties nesuteike. Nu bet ką Jūs galvuojat? Radom Gubernijas kraniukus! Savininke sake, ka ji irgi laiminga pasistačius tuos kraniukus. I jos klientai visi daba viel laimingi. Laimingi buvom i mes, ka galiejom atostogaut’ iš visų jėgų toliau.
I tas vaizds, kai į Kvietine bokalą įmeti rūgščią citriną.. Alus suputuoj, apkabin ją į švelniai nuramin. Tada citrina pasijauč’ saugi i mylima. Nusiramin i susidraugauj jie abu. I tas trunk tik ketures sekundes, bet tokiuos romantikas net Titanike nepamatysi.. I ta romantika yra tava bokale.
I daug da visokių atsiminimų yra su visokiais nuotykeis, kai tas eleksyrs mum i idiejų atnešdava, i nusinulint padiedava, i sprendimus sunkius sureguliuodava. Mana skuone receptorei iš atminties žina kuom skirias Ekstra, Žigulinis a Baltaragis. Kiek švenčių kartu buva: i vestuvių, i krikštynų, i penktadienių, i čempijonų lygas varžybų, i kaše, i trečedienių, i šeip belekokių dienų…
Aš prisimenu, koks buva smalsums paragaut pačiuos pirmuos partijas pače pirma balta alaus Lietuvoj. Aš prisimenu, koks buva jausmas paragaut pačios pirmos Leda alaus partijas. I aš prisimenu koke sekmie tada tą bravorą aplanke. I prisimenu, kaip chaltūrščikai bande tos sekmies i sau atsiriekt’. I atruoda, ka visiem tos laimes užteka.
O daba mumis kausta baime i nerims. Baime, ka ateis koks investitorius, pripils į bačkas miltelių i per dvi valandas užvirins kokį nors brudą. Paliks tas pačes etiketes, bet eleksyra nebesupils. Ne viena toke istorija yra buvus kituose miestuose.
I nervs mumis kausta. Nervs, ka kai visur, taip i če, valdžia grybą pjaun. Pristatiniej kažkokes istorijas, rūsius, senuovę. Banda giras belenkokes virt’. Geras tos giras, iš sudėties matos, nieka nesakau. Geresnių juk i niera. Nu bet i abstinents žina, ka alus tur būt’ iš šaldytuva. I sakem mes jiem ape tai, i Sims jiem sake, i Donce sake, i Mynde sake, i kits Mynde sake, i Mariens jiem sake, i da viens Mynde jiem sake, i da daug kas sake. O tie ne, nesuprant i nedaein.
I nedaein jiem, ka normalus gezas, katras ištikra miegst normalų alų, niera pijuoks besitrinantis palei Norfą. Normalus gezas vakarais ein į barą, ten barmens jam pripil bokalą su puta, paduod užkandžikes normaliuos, būn ka įjung’ da kokį sportą. Nu i kimarin tas gezas sava draugų kompanijoj gerdams alų.
Nu arba namie išsitrauk’ iš šaldytuva, pats prisileidž’ bokalą, pasiem koke džiovinta kumpe, apsikabin sava fieją į kimarin patenkints prie telika. I jam net netrukda, ka fieja “Balsą” žiet’ nuor’, nes jis laika rankoj sava bokalą. Bokalą su apinių sultim.
Nes per visą dieną jis jo nusipelne – dirba, tvarke reikalus, mąste, kiele, stūme, visą dieną kažką dare. Bet nesitryne prie Norfas, bl&!
I prie ko daba viskas prieja? Prie nevilties, liūdese, pasimetima i panikas. Negerai yra taip jaustis, labai nemaluonu i aš net nežinau kas gal’ mumis išgelbėt’ iš tos situacijas.
O nuoris žinot’. Nuoris tikiet’, ka gal atsiras koks marketingists su normale galva, normalei mąstantis i paims reikalą į savas rankas. O gal verslininkiukai sukurs schemą, kaip viską atstatyt į gražint’ į viežes. Nu viltis yra, kad i durniam skirta. Bet mes nusprendem, ka nieka toke, ka būsim mes durnei, bet viltį turiesim. Jau yra taip buvę i viskas baiges gerai. Viliuos, ka i daba če tik laikins sutrikims… I ka jie viską optimizuos i apskaičiuos, susikaups i paruodys visą sava išradingumą.
Tode, ka tas yra tikras dalyks, mūsų miesta dalyks, gerą nuotaiką i pozityves mintis keliantis dalyks. Tode, ka daba tamsuoj išlindę per balkoną mes garsiai riekiam:
– GUBERNALES DAS IST ALES! ALES! ALES! ALES!
I kažkur tolumoj, tarsi aids, girdis garsas iš kitų balkona:
– GUBERNALES! GUBERNALES! GUBERNALES!..
I tikiuos, ka tie abstinentai su sava represijom bus pasiųsti kur nuors tolokai. Nu arba išaiškins jiem kas nors, ka bardaks tas yra ne del laipsnių, o del galimybių, užimtuma, oruma i užtikrintuma trūkuma. I ka pijuoks perk vyną iš plastikine butele, o ne iš Reina regiona. A sunku paskaityt’ kaip Garbačiovui sekes? Kaip amerikiečem sekes? Galų gale, kaip norvegam sekes?
Draugai, manau Jūs jau supratot kaip reik’ elgtis savaitgaleis, ka ta apyvarta atsistatytų. Tikiuos i bravora valdže suprata, kaip reik’ elgtis, ka daugiau taip nenutiktų i pavyktų išsigelbėt.
O daba keliam mes bokalus už Guberniją, draugai i drauges. Už mūsų visų Guberniją!
‘Love’ i ‘share’ – daugiau če nieks netink