Vakar su Andrienu turiejom gyvenima išminties i dvasines pilnatves seansą, tode šende judiet nenuorim. Bet judiet reik. O judam mes tokę dieną tik su dviračiu. Prakaituodami, bet su šypsenuom, numynem mes iki Kairių ežeriuka. Ta Aleksandrijas pakalne labai atgaivin.
Siedim ant suoliuka paviesiuke, žiūrim i vandenuką, geriam vitaminus iš „Gubernijas“ bravora i nuori nenuori į galvą lend įvaires mintys i pamąstymai. I džiaugsmas, ka mes ištikra gyvenam dviratininkų mieste.
Šiauliuose yra dviračių fabriks „Baltic Vairs“, katras dviračius gamin jau nuo 1948 metų. I fabriks yra rimts – su cechais, gamybas linijom i įrengimais. I dara jie ten visokius dviračius, kokių tau tik reik. I dara inovacijas, kokių tau tik nereik, bet reik vuokečiam. Pardaviniej dviračius i če, i vež į Europą. Žuodžiu fabriks tas jud kai reikals, nes jame dirb dviratininkai i žina, ka dviratininkai jud tik į priekį.
Če yra i dviračių muziejus, katras buva įkurts giliuoj senuovej, neatmenamais 1980 metais. Jame yra gana įduomių eksponatų, kai pavyzdžiuj medinis dviratis be pedalų – paspirtuks su sedyne. Padaryts lygei toks pat, kaip po Paryžių važinieje toks grafs de Sivraks. Medinis, net pedalų niera.
Daba panašius dara mažiem vaikam i visoks didmiesčių elits juos labai perk. „Labai stiliuovs, naturalus i da vaiks mokuos lygsvarą laikyt“ – saka jie. Muokytis reik mint į priekį, o lygsvarą laikyt pats gyvenims išmuoka! Tode šeuliečei sava vaikus iškart mokin mint, kad i su triratuku, bet į priekį.
Yra jame i kituokių eksponatų, šiuolaikinių. Pats mana miegtsamiauses yra žymei žinomesnies dviratininkes nei tas grafs, Vilmas čempijuoninis BMX‘as!
BMX‘as yra žeurei gers dviratis. Tie kas nesuprant nieka, iškart sakys „šūds, nepatuogu, pasediet negal, kelienus paskaust, bagažines niera“. Če ne inteligentų reikals. Su BMX‘u užtat skraidyt gal. I skraidydava su jais če visi normalūs Petine gezai i gezikes. Nes Petinem buva padaryta trasa. Ta trasa toke buva populeri, ka ten skraidydava ne tik su BMX‘ais, bet i su Ereliukais, a Rambynais, a bet kuo su dviem ratais i pedalais.
Bet kai visad, valdže sava kvailais sprendimais apsunkin reikalus. Sunku pasakyt, kokes priežastys iššauke valdžiuos tokius veiksmus. Tikslių faktų niera i tyrima nieks neatlikinieja, če gi vaikiškas biedas. Nu i šeip su sklypais gerai sužaist gavos. Bet veiksmų chronoligije klausimų daug iškel i sąmoksla teorijai vietas yra.
Grynai tada, kai šiauliečei pradieja gaut medalius i tas dviratis tapa jau labai populerus. Kai vaikai pradieja juos patys rinktis, konstruotis i skraidyt. Grynai tada, trasą užlygina i an keršta pastate ten bažnyčę.
Kila didelis sujudims i pasipriešinims. Jaunims puole valdžę vadint visais negražeis žuodžeis.
Bet valdže paruode sava gudruma i ryšių su visuomene profesionalumą. Saka jie jaunimui „nesiparinkit, vaikai, če ne iš bluoguos vales, padarysim mes Jum naują, afigieną trasą. Pagal tarptautinius standartus, bus profesionali jinai!“.
Nu gerai, pasipriešinims nurima i visi pradieja kantrei laukt. Lauke ilgai i nuobodžei – susitepdava lenciūgą, prisipūsdava padangas. Nu prasimindava kur trupučiuką, nuo koke bordiūra nušuokdava. Bet daugiausia laika BMX‘as praleisdava sklepe. Bo valdže dirba sava tempu – komitetai, pasiūlymai, svarstymai, projektai, pataisymai, brežiniai. Kol galeusei dave traktoristam startą, tie ilgai neužtrukdami, su ekskovatorininkais sustumde kalniukus.
Pagal tarptautinius standartus visa trasa yra aptverta metaline tvuora i jei eurų neturi – gali tik pažiet. Nebrangei šeip ten, bet penktuoj klasej visvien per mažai da uždirbi. Pagal tarptautinius standartus saka, integruoj jaunimą į schemas saka… Pedalai.
Vytauts toks buva meru, irgi iš univiera valdžiuos. Gezas sutare su „Maxima“, ka tie pastatys „Akropolį“ i da duos litų an bažnyčes. I saka gezas, ka nieks nebuva nuskriausts. Nu teip teip, Vytautai, jaunims yra nieks, ypač kai be eurų.
O pagal šiaulietiškas tradicijas, žmuones patys viską daros. Ne išimtis i jaunims. Tai vienur, tai kitur, su šiūpeleis i lentuom, prisidare jie sava trampliniukų i toliau skraida su BMX‘ais. Nes taip lengvai, iš Šiaulių jaunima dvirače neatimsi. Va Vijoliuose toke dydže trampliniuks, ka mes su Andrienu jo vis da neišbandę. Nepagalvuokit ka mes ten bijom a ką. Šeip laika niera.
Kokie svečei atvažiavę iš Vilniaus a užsene, gal sakyt, ka nepanašu če i dviratininkų miestą, nes nier normalių dviračių takų. Šeulietis žveng iš tos frazes. Tiek kiek yra, tiek užtenk i skųstis mes nemuokam. I šeip, dviračių takais važiniej tik luopai, katrie nemuok dvirače valdyt i nuor, ka jiem nieks nemaišytų. Su dviračiu tu visur gali liekt.
Če net policininkai nebanda dviratininkų baust, nes žina, ka tu jo niekaip nesustabdysi. Tik apsijuoksi i paskui da du mienesius klausysies, kaip kolegas iš taves prikolin. Nu nebent jis būtų girts paštininks apsikruoves spauda, bet če toks rets i pavienis atvejis. Bet i tai buva kas juokes.
Pažiekit Kauns, Laisves aliejuoj žalei nusidaže. Saka če dviračeis važiuot reiks, nes kitaip būn daug avarijų. I važiniej jie daba ten traukinuku. Viens stabda, kits gazuoj, skambučeis pypin i viens ant kita riek. O pažiek kaip bulvare – i žmuones vaikša, i tetas su dviračeis ramei min, i jaunims skraida. Bet įvykių nier. O jei koks nutink, tai „Valerijuons“ bulvare yra – seniausioj vaistinej gerai žina, kokeis tepaliukais pasitept kelienus reik.
Arba, kai Vilniečei, prisidiegę sistemų, feisbukų į kitoke vieja. Tipa pamatai kliūti, fotkini, siunti. Šiaulietis kai pamata kliūtį – praded greičiau mint, aplek manevrais arba peršok. Ka nufotkint gi sustuot reik.
Bet i šeip, šeuliečei ant dvirače jaučias labai gerai – i mint, i vairuot muok. Nu nebent koks pijuoks ant dvirače, tada gal visko nutikt. Bet pijuoks i pats gal bet kur atsitrenkt a nugriūt.
I linijas če ištikra reikalingas tik pestiesiems, nes tie vaikšta išsižiuoję, pastuovei erzin. Nors vistiek, nemata jie tų linijų. Va kai prie Talšofkes – ten ne dviratukus paišyt reikieje, o žmogeliukus kas 20 žingsnių.
Pirmuma teise su vairuotojais če irgi savaime susireguliuoj. Jei vairuotojas nebanda pristabdyt prie Tilžes gatves, kai iš šalutine išlek, tada gal būt jam suteikta pirmuma teise pagilint vairavima įgūdžius. Nes nu visi žina, ka be šuoninių veidruodelių persirikiuot a parkuotis yra sudetingeu. Taip pakyl vairuotoje profesionalums i sekantį kartą elgias jau ramiau.
O jei dviratininks da ne profesionals i neiškart įsikirs į situaciją, i neišmanevruos – gal būt pamušts. Tokia dviratininkų mokykla če i Andriens žina, koks tas jausmas. Yra termins, katras viską paaiškin „naturali dviratinikų atranka“. Nu jei pamuše tave, tu i pats jau bijuosi taip mint, kaip tada. O gal būt nebegaliesi jau niekada mint, kaip tada. O gal šeip mokykloj paskui prasčiau seksis. Nu bet šarnyrus keist irgi kažkas tur.
Bet šiaulieče lengvai i riemus a linijas neįsprausi. Daba pristate Kauna architektai Višinske gatves projektą. Saka parkingus naikinam, nes če reiks dviračeis važiniet. Ka sukila visi. I valdže saka architektui „Če tau ne Kauns! Če dviratininkų miests! Palik kur mašina pastatyt!“. I kiti jau taip įsižeide, ka pradieja sakyt, ka reik naujų architektų, nes tie įžeidiniej i jokiuos pagarbuos miestui nejauč.
Net Valentins i tas, niekada nesikišdava į Šiaulių reikalus, bet kai išgirda tuokį absurdą, pradieja pykt. Raša ans Artūrui į internetą „A išpruotejei samdyt visokius neišmanelius iš Kauna a šeip kelininkus? Kelininkai su gruzavykais važiniej arba palei krūmus mieg. Jie apie dviratininkus nieka nežina!“
Bet buva moments, kai gava vietine valdže kritikas. Saka reik pagal direktyvas pridaryt dviračių takų, o Šiaulei nedara, negerai saka atruoda statistika. Ilgai suka galvas valdže ką daryt. Pripaiše linijų i pristate ženklų ant kreivų šaligatvių. Nu kažkiek saka jau popierei geriau atruoda. Bet reik i aksfaltą kažkur papilt, už dyką gi nedirbsi.
Ieškuoje vietas kur dviračem taką tiest. Saka galietų daryt pagal Architektų gatvę, bet tada negalies dviratininkai tarp mašinų mint. Paskui galvuoje, gal palei Dubijas gatvę – vietas kaip ir yra. Bet irgi atsisake, saka ten irgi mašinų greitis didesnis. Rūpinas valdže naturale atranka.
Tai visa laime, ka meru Justins buva. Tai nusprende dviračių taką nutiest į Pušelę. Saka žeurei aktualu i dviratininkai nesijaus įžeisti. Soduose žmuones gyven, reik vežtis grieblius, žemes, kibirus, daigiukus, šlangas i šiltnamem riemus. Tai tik ant dvirače tiek pavežt gali. Pridieje lempų, pakluoje aksfaltą. Gražei atruoda – 4 milijuonai litų suaksfaltuoti i da apšviesti.
Galeusei pašnekieje da su rajuonu i nutiese takų už miesta. Už miesta tu gali jau normalei įsibegiet su MTB a plentinuku i tau jau nepatiks, jei koks asils su mašina maišys i reiks stabdyt.
I mint dviratį daba gali į visas keturias puses – visi geri takai padaryti. Romantikai min link Kairių, Kryžių kalna a šeip kur gražu. O su MTB kentai dažneusia min link Kurtuvienų į miškus. Ten i medžei, i krūmai, i šakas, i kalniukai, i takiukai, i keliukai – nu geresnies vietas prasimint nerasi niekur. Ir yra ten keles trasas padarytas su velevikem i rodyklikem. Išsirenki pagal skuonį – yra keles opcijas pagal ilgį, greitį i baisumą.
I retai kada būn, ka ten kaulai lūžt a binta prireik. Nu nebent atvara koks gezas iš kita miesta į galvuoj, ka gal liekt kaip šiaulietis. Negal! I neliekit, bo baisiai liūdnai ten gal baigtis.
O jei nuori liekt, mesk sava tuos pasivažiniejumus dviračių takiukais po Vilnių a pajūrį. Pasiimk sava dviratį i atvažiuok če – praeisi tikrą mokyklą i galiesi liekt kur nuori!