Pagaliau prasidėjo kalendorinė žiema. Gruodis, pasibeldė į mūsų kiemus, namų langus su pirmuoju gausesniu sniegu, medžių šakas papuošė nuostabus šerkšnas. Jie sužibo naujomis spalvomis. Paskutinis žiemos mėnuo – tai apmąstymų, susikaupimo metas. Metas apmąstyti nuveiktus darbus, juk artėja bene gražiausios šventės – Kalėdos.
Nenumaldomai artėja Naujieji metai. Daugelis žmonių su artėjančiais sieja naujas viltis, užsibrėžia naujus gyvenimo tikslus, o mes norime padėkoti tiems, kas mus palaikė, kas mums padėjo, suprato ir atjautė.
Žiema, tai sustingimo metas. Vasaros darbai jau pabaigti, tačiau lieka kasdienis skubėjimas, mūsų viltys ir lūkesčiai, bandymai prisitaikyti prie tamsių vakarų, depresinių minčių, kurias sukelia kasdienė rutina, ėjimas į darbą, ar žiūrėjimas pro langą, kol ateis į kaimelį paštininkė su laikraščiais ar pervedė jau pensiją, nes mėnesio pabaigoje kiekvienas euras tarytum tirpte tirpsta iš piniginės.
Nūdienos darbo rinkoje Žmogus su savo lūkesčiais tarsi išnyksta iš vertybių lauko. Jis tampa žmogiškuoju faktoriumi ekonominėje veikloje, jo statusas visuomenėje ėmė priklausyti nuo to, ar jis yra geras vartotojas rinkoje. Vartotojiškos vertybės skatina individualizmą, pilietinį abejingumą, susvetimėjimą, mažina atsakomybės už visą visuomenę jausmą. Keičiasi ir vertybių hierarchija: sėkmė, turtingumas stelbia tokias savybes, kaip išmintis, kuklumas, padorumas. Vartojimo ir materialinių vertybių turėjimo iškėlimas vertybių sistemoje išjudina moralinius pamatus.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet Lietuva vos perkopė ekonominės krizės slenkstį, senjorai iš gaunamos pensijos gyvena ties skurdo riba, vengia bendrauti, bendradarbiauti, darbingi žmonės vis mažiau praleidžia laiko savo šeimoje, yra linkę užsisklęsti savyje, trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, komandinio darbo įgūdžių.
Suaugusiųjų buvimas kartu, bendravimas, bendradarbiavimas ir padeda įveikti nepasitikėjimą savo jėgomis, o prasminga kultūrinė – edukacinė veikla padeda prasmingai realizuoti savo asmeninius gebėjimus, vengti alkoholizmo, savižudybės, depresijos ar kitų žalingų įpročių griaunančių šeimos ir valstybės pamatus.
Žmonėms, gyvenantys regionuose, kaimiškosiose vietovėse turi mažiau galimybių socialiniam ir kultūriniam gyvenimui nei tie, kurie gyvena dideliuose miestuose. Rajone nuolat auga nedarbas, nes trūksta verslo įmonių ir prastai išplėtotas paslaugų sektoriaus. Todėl labai svarbu suteikti galimybę ir kaimo žmogui įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, dalyvauti profesionalaus meno renginiuose, skatinti kultūrinį gyvenimą.
Suvokdami tai, kad menas, kultūriniai renginiai taurina žmogaus sielą, padeda atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, mes džiaugiamės, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorius Jonas Sakalauskas ir jo administracija bei Klaipėdos koncertų salės rinkodaros vadovė Gidonė Vaitkuvienė mus pakvietė į nuostabius muzikinius – kultūrinius renginius.
Lapkričio 14 d. mes turėjome galimybę klausytis nuostabios arfos skambesio, išgirsti arfos muzikai skirtą programą. Jaunosios kartos atlikėja Liucilė U. Vilimaitė surengė jaukų koncertą „Fantazijos, ir kur jas rasti“, o štai lapkričio 23 dieną lankėmės miuzikle „Boni ir Klaidas“. Iki pat šiol draugijos narių širdyse vis dar skamba malonūs arfos ir obojaus, kuriuo grojo Monika Boreikaitė garsai. Kaip teigiama koncerto aprašyme, arfos garsų poveikis žmogaus protui ir kūnui buvo žinomas jau senovės Egipte, šiomis dienomis ji plačiai naudojama muzikos terapijoje.
Retai kas susimąsto, kad groti arfa yra reikalingos ne tik labai išlavintos rankos, bet ir kojos! Instrumento apačioje yra septyni pedalai, skirti pakeisti stygos garso aukštį. Draugijos nariai vis dar aptarinėja miuzikle pamatytą Boni ir Klaido šeimos tragediją, jų likimą. Boni ir Klaidas – spektaklis apie gangsterius, bet čia akcentuojama ne jų drąsa, šaunūs nuotykiai, o atskleidžiama žmogaus iš žemesniojo sluoksnio, trokštančio iškilti, ištrūkti iš pilko, monotoniško gyvenimo, drama. Spektaklio pradžioje matome veikėjų vaikystę.
Boni, aprengta kuklia, suknele , kuri tarsi simbolizuoja griežtą krikščionišką auklėjimą, lyriška daina išreiškia savo svajones.
Klaidas savo ateities viltis sieja su šautuvu. Jis energingas, ryžtingas, pasitikintis savimi, bet kupinas graudaus vaikiško naivumo. Veikėjų prototipai aprašomi, kaip žiaurūs nusikaltėliai, tikras policijos vargas. Spektaklio veikėjai žmonės, kuriems nesvetima meilė artimui, šeimai, jie tiki Dievu, nesėkmingai bando atsispirti Didžiosios Amerikos depresijos meto žlugdančioms jėgoms. Žiūrovas mato, jog gangsterio likimas netrukdo mylėti, išsaugoti tikėjimą Dievu, šeimos, artimųjų ilgesį. Plėšikai rizikuodami būti sugauti, negali nenuvykti pasveikinti motinos su gimtadieniu, likimo absurdiškumą rodo scena, kai Klaido brolis nori įteikti žmonai, kuri griežtai atmeta nedorai įgytas vertybes, dovaną ir išdidžiai teigia, kad ji ne vogta, bet sąžiningai pirkta. Bet tuoj paaiškėja, kad pinigai iš apiplėšto banko.
Kostiumai, masinės scenos, dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio stiliaus kostiumai sukuria aplinkos, kuri ugdė Boni ir Klaidą, vaizdą: miestelis, kurio vyrai vos išėję ar pabėgę iš kalėjimo vėl ten grįžta, jų žmonos, nelinkusios būti ištikimomis Nuodėmės, bet išlaikytas tikėjimas Dievu, pagarba bažnyčiai visa tai – lyg tarpusavyje keistai derančios gyvenimo linijos, kurias autorius nušviečia liūdna ironija.
Mažus Lietuvos miestelius pasiekia koncertai, spektakliai, Lietuvoje žinomi meno kolektyvai. Jei žmonės gyvena kaimo tipo gyvenvietėse, jiems nėra lengva pasiekti miestelį ir sugrįžti po renginio. Viešasis transportas vėlyvu metu paslaugų neteikia. Senėjantys kaimo gyventojai pamažu atpranta nuo profesionalios kultūros renginių, į kuriuos sunku patekti. Kai spektaklis lankomas kartu, ir įspūdžiais smagu pasidalinti, ir aptarti yra su kuo. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro administracija bei Klaipėdos koncertų salė, sužinojusi, kad žmonės lietingu, žvarbiu oru, nebijodami užtvinusių kelių pasiryžo įveikti neartimą kelią, vykdami į spektaklį iš Rietavo seniūnijos, Klaipėdos priemiesčių padovanojo draugijos nariams bilietus į renginius, kurie paliko neišdildomų įspūdžių.
Kodėl rūškaną Advento vakarą toli nuo Klaipėdos gyvenantys žmonės nepasirinko kapelijų muzikos ar kokios nors muzikinės kaukės prie televizoriaus ekrano? Gal būt todėl, kad kupinu mistikos vėlyvo rudens laiku, kai anksti ateina tamsa su besidraikančiu rūku, ir ryškiu meteoritų lietumi, žmogus pajunta kažko gilesnio, tauresnio ilgesį. Ar reikia provincijos žmogui profesionalaus meno, – be jokios abejonės – taip. O už šias nuostabius rudens vakarus su muzika mes dėkojame Klaipėdos Valstybinio muzikinio teatro direktoriui Jonui Sakalauskui ir jo komandai bei Klaipėdos Koncertų salės rinkodaros vadovei Gidonei Vaitkuvienei.
