Lietuvos demografinė situacija sudėtinga, visuomenė sensta, nors kaip rodo oficialioji statistika migracijos balansas pasiektas, gyventojų mažėjimo tempai lėtėja, bet ankstesniųjų metų žmonių išvykimas iš jų poreikių netenkinančių vietovių pasekmes jaučiame.
Analizuojant pastarųjų metų Lietuvos ekonominę ir socialinę raidą, galima pastebėti, jog ryškėja metropolinė erdvė ir provincija. Tose dviejose erdvėse gyventojų gyvenimo kokybė labai skiriasi. Mažose kaimo gyvenvietėse gyvenimo kokybės netolygumai itin ryškūs. Žmonių poreikiai įsidarbinti: naudotis paslaugomis; turėti, kaip kokybiškai praleisti laisvalaikį; gauti medicininę, socialinę pagalbą – tai gyvenimo realybė ir būtinybė, nesvarbu, ar asmuo gyvena didelėje bendruomenėje ar mažoje.
Deja, galimybės ne visiems palankios, mažose bendruomenėse gyvenantys asmenys, nors ir būtų sąžiningiausi mokesčių mokėtojai, valstybės gerovės kūrimo pastangas jų labui pastebi visai ne tokias, kaip numato strateginės programos. Antai 2016 m.. Vyriausybės programoje numatytas tikslas sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą ir užtikrinti Lietuvos regionų konkurencingumą bei aukštą gyvenimo kokybę juose.
VRM administruojama 2014 – 2020 m. programa „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ numato apie 45 mln. ES fondų lėšų investicijų programai, skirtai sumažinti gyvenamosios aplinkos kokybės netolygumus, skatinant socialinę bei ekonominę plėtrą. Šio tikslo siekiama, kompleksiškai sprendžiant esamas vietovių problemas: atnaujinant viešąsias erdves, visuomeninės paskirties pastatus ir kitaip, gerinant regionų vietovių infrastruktūrą.( https://www.esinvesticijos.lt/lt/patvirtintos_priemones/kaimo-gyvenamuju-vietoviu-atnaujinimas)
Projekto tikslų ir uždavinių aprašymuose teigiama, jog norima pasiekti tokio infrastruktūros lygio, jog gyventi kaimo vietovėse taps madinga. Atlikti tyrimai ir realybė rodo mažiau priežasčių optimizmui. „Kurk Lietuvai“ programos dalyvių Akvilės Naginionytės ir Kristinos Samasionokaitės atliktas Regionų plėtros tarybų veiklos tyrimas parodė, kad didžioji dalis pagrindinių regioninės politikos formuotojų ir įgyvendintojų neigiamai vertina šiandieninę nacionalinę Lietuvos regioninę politiką ir teigia, jog šioje srityje reikalinga pertvarka ( http://kurklt.lt/2019/08/01/kalbam-apie-regionine-politika-bet-ar-tikrai-tokia-turime/). Regioninės politikos įgyvendinimo efektyvumą rodo pasiekti rezultatai.
Viešųjų erdvių gražinimas – gerai, bet darbingo amžiaus žmonėms reikalingas pragyvenimo šaltinis – darbas. O ekonomikos pokyčiai, užtikrinantys darbo vietas regionuose žengia mažais, lėtais žingsneliais. Todėl darbo ir atlyginimo pasirinkimas – ribotas. Kad ir koks būtų žmogus kaimo patriotas, jo svajonė nėra nekvalifikuotas, mažai apmokamas darbas. Intelektinio darbo poreikį lemia švietimo, kultūros įstaigų, edukacinių centrų tinklai – tokie tinklai mažėja dėl demografinės situacijos. Dabar, kai visur dirbama su informacinėmis technologijomis, atstumas veiklai nėra lemiamas dalykas.
Tačiau trukdo inertiškumas, darbo drausmės tradiciniai reikalavimai. Antai, miestelio laikraščių žurnalistės, auginančios vaikus ar/ ir prižiūrinčios senus tėvus, darbą, kurį galėtų atlikti namie, negali dirbti namuose, nes privalo būti matomos darbe, jausti įtampą, galvodamos apie namus.
Darbas toli nuo gyvenamosios vietovės – tai papildomos transporto išlaidos, laiko reikalingo namų ūkiui, visuomeninei veiklai, vaikų ugdymui, poilsiui, jėgų atkūrimui, kultūros poreikiams praradimas. Kiekviena šeima rūpinasi savo vaikų ateitimi. Kaimo vaikai rengiami išvykimui į miestą. Žemės ūkio darbai reikalauja įgūdžių ir fizinių jėgų – visa tai turi būti ugdoma nuo vaikystės. Vaikai mokosi ne gyvenamojoje vietovėje, jiems sumažėja laiko darbui kartu su tėvais. Mokslo metai sutampa su augalų vegetacijos periodu – turime jauną kaimo žmogų. pakvipusį kaimo dūmais, bet nebemokantį rankose kauptuko laikyti, neskiriantį rugių nuo miežių.
Vaiko gebėjimus ugdo popamokinė veikla. Ji suteikia gražių įspūdžių, bendravimo džiaugsmo, ugdo savivertę. Kaime, kur nėra ir negali būti mokyklos, bibliotekos, vaikų laisvalaikio centro, nes čia gyvena kokia dešimtis įvairaus amžiaus vaikų, o bendruomenei vadovauti ir organizuoti kūrybinę veiklą nebėra tinkamo išsilavinimo žmogaus – popamokinė veikla įmanoma tik už gyvenvietės ribų.
Tiesa, kaimą galėtų pasiekti kultūros įstaigų mobiliosios veiklos formos, tačiau. Tada atsiranda nuvykimo problemos. Visuomeninio transporto paslaugomis pasinaudoti nebegali mažų vietovių gyventojai. Tokias paslaugas teikti vežėjams neapsimoka ekonomiškai. Gyventojai būna dėkingi, jei savaitėje kartą savivaldybė suteikia transportą nuvažiuoti į miestelį apsipirkti, susimokėti mokesčius ar susitvarkyti kitus reikalus. Antai pora kilometrų nuo Rietavo yra moksleivius dominantis žirgynas, į kurį saugiai nuvykti nėra galimybių: autobusas nekursuoja, taksi – brangi paslauga, įvairaus amžiaus vaikai vyksta dviračiais, judriu keliu eina kelis kilometrus ar neina, nes tėvai nenori rizikos.
Vyresni žmonės turi nemažai sveikatos problemų. Sutikime, kad medicinos įstaigų prieinamumas mieste ir kaime labai skiriasi. Girdint ar skaitant oficialių asmenų kalbas, kyla minčių, jog medicininių paslaugų kokybė gali žengti pora šimtmečių atgal kaimo vietovėse, bet, kai gyventojai, gydydamiesi užkalbėjimais ir žolelėmis, sulauks slaugomo amžiaus, jiems atsivers buvusios ligoninės, tapusios gyvybę palaikančiais centrais.
Projektas „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ artėja prie pabaigos. Ar padidėjo kaimo vietovių patrauklumas? Tampa akivaizdu, kad didėja mažų gyvenviečių izoliuotumas. Viešojo transporto paslaugos nebeteikiamos ne vienai mažai gyventojų turinčiai vietovei.
Kaimo vietovėse žemės ūkio darbai, kaip šakų genėjimas, senų medžių kirtimas, malkų kapojimas, gyvulių priežiūra gresia traumomis. Gyventojams gali įgelti širšės, gyvatė, jie susižeidžia, dirbdami su žemės ūkio technika, kaimo žmonės kaip ir kitų vietovių gyventojai patiria traumas žiemą, eidami slidžiais neprižiūrimais keliais. Medicinos darbuotojo, kuris aptarnautų mažas bendruomenes – nebėra.
Kvalifikuotas medicininis aptarnavimas yra mažiau prieinamas negu mieste. Taip pat čia problematiška pasinaudoti kirpyklos, rūbų valyklos, skalbyklos paslaugomis. Produktai kaimo krautuvėlėse brangesni negu prekybos centruose. Jei vykstama į prekybos centrus, prie išlaidų prekėms prisideda transporto išlaidos.
Tendencija koncentruoti mokymo įstaigas Kaune, Vilniuje padidina išlaidas vaikų išsilavinimui suteikti, sakykim, Žemaitijos vietovių šeimoms. Panaikinus Žemaitijos kolegiją, gyventojai pajuto neigiamus pokyčius ir kultūriniame gyvenime, ir susisiekimo su kitomis vietovėmis problemas. Neliko didelės grupės viešojo transporto keleivių, atsirado ekonomiškai neapsimokančių ,todėl panaikintų maršrutų. Studentai buvo pirkėjai, klientai, paslaugų vartotojai.
Kaimo vietovės su mažomis bendruomenėmis , kur paslaugų plėtra ekonomiškai sunkiai įmanoma, gali būti patrauklios asketiškiems atsiskyrėliams, kurie gali gyventi izoliuoti nuo kultūrinio gyvenimo, sugeba misti kokių nors džiovintų produktų atsargomis ir gydytis užkalbėjimais.
Kadangi, perkeliant žmones iš vienkiemių į gyvenvietes, jose nebuvo statomos bažnyčios ar koplyčios – tai izoliuoti dabartiniai gyventojai negali tenkinti net tikėjimo poreikių. Kur pasisuksi, kur pasidairysi aplinkybės daro brangesnį pragyvenimo lygį ir mažesnes, nesikeičiančias galimybes uždirbti.
Kasdien žmogus sužino naujienų su žodžiu „neapsimoka“. Neapsimoka valyti apsnigtų kelių, neapsimoka turėti žmogaus valančio gyvenvietės pagrindinę aikštę, neapsimoka teikti mediko bent jau pirmąją pagalbą. Tada žmogus ne žodžiais, bet veiksmais atsako – man neapsimoka čia gyventi.
Problemos gali būti mažinamos, jei racionaliai ieškoma išeities. Tačiau tam reikia išsilavinusių, iniciatyvių žmonių, aktyvių visuomeninių organizacijų, asmenybių, galinčių būti lyderiais. Tokie žmonės vis mažiau galimybių randa profesinei veiklai provincijoje. Taip įsisuka užburtas ratas, kurio nebegalime abejingai stebėti.
Mindaugas Jonušas