Siedim mes su Andrienu prie Šeuliofkes, ka dviejų metų negaut, i žiūrim į išakietą pievą šale. Traktorei burzge, dyzelį degina i išakieje velieną. Žvengiam su Andrienu žiedami i tuos naujus žalius traktorius. Gerai dirvą ar. Grynai, kai regbistai. Nu i nuori nenuori, pradet kilt įvaires mintys apie sportą, katras i šende nieka nereikalauj, apart taurių. Bet taures tie gezai patys pasiim.
Če yra toks sports, katrame klausims „Kada Šiauliai buva čempions?“ sukel juoką. Jei tokį paklausi regbista, gali nesunkiai sužinuot ka reišk „žems“, bet išvadas jau darysi guliedams. Nes normalus gezas, katras bent žina kokiuos formas tas kamuolys, kai nuor paklaust ape čempionus, klausimą perfrazuoj paprastai:
– A kada Šiauliai nebuva čempionais?
Bet nebijuokit jų, neruodys Jums kas yra „žems“. Taip tik veids iš normalaus į užjaučentį pasikeis i viskas. Tode ka regbis yra sports visai kitoks. Regbis muoka ka reik gerbt sava priešininką, nes jei tas stuov priešais tave stadijone, reiškias gezas jau yra nuiejęs ilgą i sunkų kelią, kad susigrumtų su tava komanda.
O regbis i ištikra ilgą i sunkų kelią ein. Viskas prasideje nuo to, ka 1973 metais buva įkurts regbe klubs „Vairs“ (liet. „Vairas“). Saka, ka če viskas tode, ka dviračių gamykla buva sponcorius i globiejas. Po devynių metų tas klubs pirmą kart tapa čempionu. O kiek tų kartų buva, reik pasiskaičiuot, nes jų žiauriai daug buva.
1985 – 1989 metais šis klubs žaide SSRS pirmoj regbe lygoj, 1990 prasimuša į aukščiausią, bet čempionats žluga kartu su visa sąjunga. Ir visi grįža į sava Pietinį.
Regbis Šiauliuos i Lietuvoj laikos tik ant tų pačių paprastų gezų. Šitam mieste iki šiol niera normalaus regbe stadijona, per visus tuos metus žaidiejai neturieja net kur persirengt, nekalbant apie dušus a kitus civilizacijas išmislus. Jiem kiekvieną kart reik eit pas valdžes i prašytis, ka įleistu kur nors paluošt.
Nu ten nieka rimta, a čempionais tapt a kokem turnyre tarptautiniam dalyvaujant svečius priimt. Kai vietas varžybas vykdava, tai duodava kuokį stadijoną pakampese. Bet jei jau reikals tarptautinis, tai jau leisdava i prie manieža paluošt. Andriens saka, ka ta sistema valdžiuoj da likus sena – kai išvidaus šūdai drimb, apsikarstyt reik ruožem i nieks nepastebies bluoga kvapa. Bet šūds labiau smirdž, nei ruožes kvep. Bet regbistai visvien nepyka, leisdava prie sava taurių i valdininkam pasifotkint.
Tode paaiškint, kaip tas regbis laikos Šiauliuose, yra beveik neįmanoma. Nuo pat pradžios, kai tik prasidėja, i chebra neturieja net normalių kamuolių. Tris kamuolius gal i turieja, bet tos tokius geltuonus, lenkiškus. Sušlapdava jie, išsipūsdava. O žaidi su jais i varžybose, i trenkese. Paskui atsirada indiški, balti tokie, irgi ne ką geresni. Bande regbia kamuolius siūt Leningrade, bet jiem gaudavos tokie smailūs, tai jeigu nepagausi pasa, gal i akį išmušt. Žuodžiu chaltūra.
Apie bucus, katrie būdava pasidaromi iš paprastų batų kalant vinikes, gal praleiskim, o pereikim prie aprangų, katruos buva siuvamas iš visokių maišų, iš džinsa, iš trikotaža. 1993 metais Lietuvos rinktine, kuriuos pagrindą visada sudarydava ir iki šiol sudara šiauliečiai, žaidė pirmas oficeles varžybas su Vokietija. Vokiečiai i padovanuoje normalią aprangą, kai visad. Taip, pirmą normalią aprangą 1993 metais mūsų regbis gava duovanų iš priešininka. Ka tas saka ape šitą sportą?
Bet nieks nesiskunde, visi buva laimingi, ka galieja žaist. Nes regbists ne po kosmosą skraidą, o ant žemes laksta.
O 2002 reikieja rinktinei varyt į Europas regbia 7 čempą. Sportinę aprangą Lietuvoj gamina dvi firmas, pas vieną i nuvare. Tie, aišku, regbia negamin i nieka apie tai nekert, bet, saka: „Va, parsivežem iš Italijas tokios naujos medžiagikes, nu šiaip čia futbolininkų, bet gal i jums tiks“.
Sintetines tokias maikes, aptemptas, tampos ta medžiaga. Nu ką daryt, laika iki čempa visai nedaug belikę, siūkit iš tos medžiagos. Žinot, regbistai pripratę už maikių gaudyt. Gauda visi lietuvius, o tos maikes tik įsitemp i ištrūkst iš delna, o lietuvis pabieg. Lietuviai užeme tada penktą vietą Europos regbia 7 čempionate, tai buva geriausias Lietuvos pasiekims. Kitais metais su tokiom maikem jau išbėga ne viena komanda, o dar kitais ta medžiaga regby tapa kaip i standartu.
2006–2010 m. regbio rinktinė laimėjo 18 oficialių rungtynių iš eilės ir pagerino anksčiau Naujajai Zelandijai ir Pietų Afrikai priklaususį rekordą. 2015 metais Prancūzijoj Europos regbio 7 čempionato antram „Grand prix“ etape Lietuva nukalė Velsą. Nukalė, nes rezultats buva 31:5. Ir tada britai išgirda kažkoke uoda zirzimą.
Tai kaip če be stadijuonų, be kamuolių i be maikių tie gezai taip pastum? Paprastai, ble, sava rankom i kuojom. Nes regbe istorijoj yra rimtų kentų.
Šiauliuose regbį sukūre Feliksas Paškevičius. Da jis Šiauliuose įkūre ir išmuoke žaisti žolies riedulį, lietuvišką ritinį i amerikietišką futbolą. Paskui tas žmuogus ieme rašyti knygas, kurių visi žuodžiai prasided iš vienos raidies. Taip pat i romanus, kuriuose visi žuodžiai prasided iš vienos ir tuos pačiuos raidies. Galiausiai jis paraše haiku romaną apie regbį. O šiaip tai jis gydytojs. Aš suprantu, ka Jums jau kyl daug klausimų. Žmuogus, katras užkūre tą sporto šaką, tur sava aurą. Čia neišvengiamai kyl daug klausimų.
Šende regbį prižiūr i su juo dirb Kukulskis i Kukulskis. Du tokie venuodi gezai, tik ka metais skirias, bet abudu normalūs. Vyresnis vaikiukus Taškente į salę traukdava, mokindava visko i jais rūpindavos. Bet koks Taškenta niekadiejas žinuodava, kas yra Kukulskis i ką jis dara. Žinuodava ne tik Taškents, visas Pietinis tam diedžiui respektą duod. I ne tik Pietinis, da i visas miests. I užaugina gezas ne vieną paduorų kentą.
I sava sūnų paduorų užaugina. Irmis daba toliau rūpinas tuo regbiu. Visokes ten federacijas pareguliuoj, vaikiukus gyvent i žaist pamokin, šeip regbį liaudžiai ruoda. Respekts tau Irmi!
Aš jau žinau, ka Irmis sakys. Jis sakys „Aj nebesvaik, Luki, regbis laikos ant regbistų, ne ant manes“. Nu i šeip bus teisus, nes i grajuokų če yra rimtų. O grajokų čia buva spalvingų – visų neišvardinsi.
Bet, tarkim, toks Svajūns Mikalčius. Stiprus i greits kai briedis, o vards jo reišk svajonę. Jis ardava ardava ardava, gal jis kokios svajones siekdava. O jo sūnus yra vardu Jons, visas į tėvą. Tas Jons irgi ardava, ilga istorija. Draskydavos su tėvu miškuose, akmenis viens kitam mėtydava vietoj regbia kamuolia, o paskui tas Jons tik šast – i Pietų Afrikoj. O daba jis žaidž Harlequin klube. I ten jis irgi neblogai vara, bet čia jau jūs geriau žinot, o jeigu ne, tai pabrausinkit englandrugby.com.
O šiaip pirms regbio elite atsidūre kita stabilaus žaidieja Algirdo Navicko, pravarde Bebras, sūnus Karolis. Rusijoj tapa čempionu, tada išvare į PAR, ten su Natal regiono „Sharks“ regbio klubo jaunimo komanda tapo Pietų Afrikos vicečempionu. O 2012 išvare į Prancūzijos aukščiausią divizioną žaist už Bordeaux Bègles. Karolį, atruoda, Bebriuku, vadina. Bet gal i ne vadina, tikslei nežinau.
Bet neskaitant tų, pilns miests yra gezų susijusių su regbiu, a net sportavusių i taurę parvežusių. Respekts Jum visiem, ka sugebat sava sportą išlaikyt aukštam levely.
Nu i valdže jau galiausiai praded blaivytis. Dave gezam stadijuoną, daba žad i dušus padaryt. 2017 metais, valdže suprata, ka po regbe varžybų i dušą nueit reiktų. Respekts i valdžei, nors akivaizdu, ka valdžiuos pasiekimai šviesmečeis atsiliek nuo regbistų pasiekimų ne tik regbyje, bet i gyvenime.
