Kada prasideda žmogaus pažintis su poezija? Gal tada, kai dar visai mažas pypliukas užkeltas ant kėdės turi padeklamuoti susirinkusiems svečiams „Gandre, gandre,/ Ga-ga-ga. Kartais toks pasirodymas virsta tikra katastrofa, kai vyresni vaikai klastingai pamokina“ Atbėg briedis“ ir pakeičia žodį apsirėdęs kitu, tetų ir dėdžių ausiai šiurkščiu žodžiu. O gal tada, kai darželyje pasirodo rūstus ir baisokas Kalėdų senis. Tu stovi eilutėje prie dovanos ir spėlioji – subars, kad neklausei tėvelių ar paklaus eilėraščio. O kartais poezija įsiveržia į sielą, kartu su pavasariniu sodų žiedų sūkuriu ir ima ieškoti žodžių.
Išrautas iš namų
Į mano gyvenimą poezija atkeliavo telefonu. Buvau dar visai mažas, kai mama išvyko dirbti į užsienį. Tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Teko palikti įprastą vaikų darželį, namus, kur buvo linksma augti su mama ir tėčiu. Mane nuvežė pas močiutę. Išrovė lyg kokį aviečių krūmą ir persodino kitur.
Likau be mamos, kuri mane ir paguosdavo ir padrąsindavo, be žodžių suprasdavo, kad mane užklupo bėda. Kiekviename mano gyvenimo įvykyje ji dalyvaudavo su didžiuliu entuziazmu, antai pasiruošimas kiekvienai šventei buvo kupinas jos energijos, išmonės, išradingumo. Kartu kūrėme Užgavėnių kaukes, karnavalinius rūbus, mokėmės vaidinimų tekstų. Kartu kažką išmokti nebuvo sunku – padėjo mamos išmonė. Tėčiui ir seneliams aš buvau mielas mažylis, o mamai – žmogus, kurio ateitis kuriama čia ir dabar.
Išrautas iš namų pajutau, koks gali būti nepastovus gyvenimas, kaip greitai gali išnykti visa tai, kas brangu, bijojau, kad įprastas gyvenimas nesugrįš. Net abejojau, ar aš kam nors reikalingas, matydamas, kaip močiutė pavargsta, globodama mane, judrų vaiką.
Mano sieloje užgimė protestas prieš tai, kas įvyko. Susigūžiau, kažkur pranyko smalsumas ir pažinimo noras, užgeso troškimas pasirodyti šauniu, daug žinančiu. Aš buvau, bet tarsi nebuvau pamokėlėse, kai vaikai mokėsi eilėraščių, vis galvojau ar besugrįšiu į namus,ar kas nors nenutiks svetimoje šalyje mamai. Visi aplinkos žmonės atrodė man nusikaltę, nes nieko nedarė, jog tėtės ir mamos neturėtų palikti savo vaikų.
Kalėdos
Artėjo Kalėdos. Auklėtoja mokino vaikus eilėraščių, aš buvau tik abejingu stebėtoju. Ir staiga netikėtas įvykis – į darželį manęs parsivesti atėjo mama. Aš norėjau, kuo greičiau jai parodyti savo naujus žaislus, kiemo katę, kurią slapčia nuo močiutės šerdavau ir šis benamis padaras sekiodavo paskui mane. Ir daug, daug dalykų reikėjo papasakoti ir parodyti. Mama pasiteiravo auklėtojos, kaip man sekasi, ar dalyvausiu šventės programėlėje.
Auklėtoja paaiškino, kad aš nesugebu išmokti nė trumpiausio eilėraščio, nesiklausau, kas vaikams pasakojama, vengiu atsakinėti į klausimus. Aš išmokysiu, – ryžtingai ištarė mama. Tik leiskite jam padeklamuoti eilėraštį. Išėjome iš darželio, abu kalbėjome ir kalbėjome, skubėjome iškalbėti viską, kas buvo susikaupę per išsiskyrimo laiką.
Aš pasijutau daugiau žinančiu už mamą, nes ji tiek laiko išbuvo kažkur toli, nebuvo mačiusi nei perdažytos kaimynų tvoros, nei iš vieno kiemo į kitą klaidžiojančios katės, nesilankė parduotuvėje, kur lentynos gausiai nukrautos saldumynais, kurių nepamatysi niekur kitur. Nedrįsau jos klausti, ar ilgam parvyko.
Bijojau išgirsti atsakymą, kuris nenudžiugintų. Net nepastebėjome, kaip grįžome į senelės namus. Pavalgėme vakarienę ir ėmėme mokintis eilėraštį. Skaityti, rašyti dar nemokėjau, todėl mama „nupiešė eilėraštį“. Taigi mokiausi , žiūrėdamas į piešinėlius.
Kitą rytą auklėtojai kaip žirnius išpyliau du eilėraščio stulpelius. Tačiau liko trečiasis stulpelis…
Mama vėl atėjo į darželį manęs parsivesti. Nuėjome puskelę ir tada ji pasakė, kad rytoj turinti išvykti.
O kaip trečiasis stulpelis?
O kaip trečiasis stulpelis?- pasiteiravau.
Mokysimės telefonu.
Eilėraštį išmokau. Mane užplūdo džiaugsmas, kad sugebėjau įveikti nelengvą dalyką. Telefonu jį deklamavau mamai, skambinau meškafonu tėčiui į darbą, prašiau močiutės, kad padėtų paskambinti kelioms kaimynėms ir tetoms.
Eilėraštis padėjo išsivaduoti iš dvasios sąstingio. Telefonu mokėmės ir daugiau eilėraščių, apie šventes, gerus ir padaužas vaikus, apie žiemos šerkšną ir pavasario spalvas, o šis bendravimas padėjo sutrumpinti skaudaus laukimo laiką.
Algimantas Lukauskas – Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazija
