Penki šimtai atruoda kaip i nedaug, bet ištikra, kaip i daug gaunas. Prieš 500 metų žmuones da daug ko nežinoja. Bet kažkiek jau žinoja.
Tik prieš 500 metų Magelans pirmą kart pasaule istorijoj išsiruoše apiplaukt‘ visą pasaulį. Jo keliuone palika žmonijas civilizacijoj didelį lūžį. Žmuones suprata, ka astronomija yra ne tik gražes šviesikes naktį skirtas balandielem, bet pagal jas da gali keliaut‘ ten, kur kelių niera. Po tos keliuones žmuones įsikirta, ka pasaulis yra viens, o ne jie po vieną pasauly. Po Magelana reida keites filosofines mintys apjungenčes skirtingų šalių skirtingus aborigenus bendruom mintim. Ne iškart aišku gavos, bet pajudėja.
Negana to, Magelans pabraiže neatrastų kraštų kontūrus, ka ateities kartom būtų lengviau atrast‘ jo pramintą kelę. Nes suprata, koke yra žinių vertie.
Nu bet prieš 500 metų žmuones irgi mirdava i mirdava nuo bet ko. Taip, Magelans sava keliuonę i baige – Filipinuose buva paskersts vietinių beraščių, katrie praiejus 500 metam vis da tur‘ džiunglese gyvenančių piliečių, miegančių pašiūrese pastatytose iš civilizacijai nebereikalingas fanieras likučių.
Nu bet Magelana keliuones pratese kiti heruojai i vis dar tęs‘. Magelana trips palika daug klausimų i daug atsakymų. Tas trips pakeite visą pasaulį i palika supratimą ape tai, ka mes esam tik maži vabalai šitoj visatoj. I tie skrydžei į kosmosą realei yra Magelana keliuonių nauji maršrutai. Paruode gezas atradimų kelę, o tie kas ieška, tie rand naujų maršrutų. I tie tamp naujais lydereis, keičenčeis pasaulį.
Prieš 500 metų lietuvei irgi pajudėja atradimų i moksla keleis, maždaug tada, 1547 metais buva išleista pirma lietuviška knyga. Bet spaustuves sava da neturieja. Bet praėjus 29-iem metam i toke atsirada. Muokslas i žines če buva, nors i ne lietuviškai rašydami, bet šalis judėja į priekį.
Nuo XIV iki XVIII a. Lietuvoj buva daug imigrantų, kalbančių itališkai – bankininkai, pirklei, diplomatai, menininkai, architektai i paprastesni sava darba specelistai, da kitaip vadinami amatininkais. Nu ieškoja žmuones progresyvios šalies sava idiejom įgyvendint‘ i susikurt‘ gerbūvį. Lygei taip pat ieškoja i vokečei, škotai, žydai, totorei, karaimai i visokie kitokie kaimynai. Toke vyka žinių, smegenų i nou hau mainyba, ka mūsų šalis galietų judiet‘ tarp lygeverčių konkurentų.
Šiaulius skaičiuojam nuo Saules mūše, bet realei, kaip tašks ant žemielape Šiauliai pirmą kart buva paminieti 1524 metais Žygimanta Senaja rašte. Tas reišk‘, ka beveik prieš 500 metų Šiaulei iš pelkynų, kemsynų, miškynų, tapa miestu. Kaip tik tada, kai šitie kaulai buva pakasti.
Prieš 500 metų tie kaulai irgi gyvena, irgi svajuoje, irgi valge ir irgi giere. I žmuones tada mirdava ne tik nuo koronas, bet i šeip sau, kad i netyče. Ka mažiau žūtų netyče, o tik specelei, valstybe irgi kontroliava velne nuodus.
Prieš 500 metų galiejai alaus išsivirt‘, bet parduot‘ negaliejai. Parduot‘ galieja tik tava valdovs, o jei pats prekybą organizuoji, tai konflikts su valdže garantuots. Bet veikdava karčemas i smukles, grynai kaip i daba.
Užsveikint‘, kai kada, budava rimts reikals. Jei nusiperki iš prieteliaus karvę a arklį, tai rankų paspaust‘ neužtekdava. Da reikiedava i pirkiejui, i pardaviejui, užsveikint‘ gerą tostą prie kitų pijuokų, ka abejuonių neliktų, bet liudininkai liktų.
Babkes tada kaldava iš taurių metalų, tai ka išvengt‘ valiutas pirkima i pardavima kaštų, liaudis sukdavos paprastai – pili kažkiek laika į minusą, o paskui grūdų maišais atsiskaitai. Šeimininks verd viel iš nauja, o tu iš nauja pili į minusą.
Aplamai, karčema tai nebuva kabaks. Karčema buva normalus nams, jame gyvendava žmuones, bet būdava atskira patalpa sanderių iš turgaus registravimui a šeip normalių vyrų padiskutavimui.
Del tokiuos griežtos kontroles, kiekviens save gerbentis namų šeimininks įkurdava salione karčemą. Nu ka valdovs neprisikabintų, bo kontrole. Tai gaudavos i tokių miestelių, kur 15 iš 20 namų būdava karčemas.
Atruoda, viskas taip, lyg viskas normalei. Bet ištikra, paprasts valstietis neturieja pakankamai grūdų, ka dukras vestuves galietų pakelt‘ taip, ka širdgela negriaužtų da dvi savaites. I nebuva jie pijuokai, bo alaus bokals būdava kažkas įpatinga. I biški per brangus, jei esi paprasts.
Bet tas nereišk, ka nebuva didikų i nebuva švenčių savaitem. Atkutusių būdava i tada, i šventes miegdava jie geras. Netrūkdava didikam nei alaus, nei vyna, nei užkanduos. Balei didikų vykdava tokie geri, ka net vokiečių metraščiuose įspūdžei yra išlikę.
O ka karvę nusipirkt‘, reikdava gerai užjudiet‘. Arklys išvis būdava rimts mechanizmas – i į darbą, i į suodą, į pas mergų. Lengviause pasikelt‘ ant tokių turtų būdava razborkes už puoną. Apsaugai i kareivem bajorai daug netaupydava, nes tigi jų če sauguma garants. I siųsdava stiprius sūnus valstiečei pas puoną, nes pajamų skirtums būdava ryškus.
Nu juk logiška, ka kai rizikuoji, tur‘ rizika apsimuokiet‘. I logiška, ka jei nuor’ pons gerai paėst‘ i pagert’ – tur‘ būt‘ saugus i būtinai gyvs.
Kai žemem užbiere šiuos kaulus, buva maždaug taip. Praėja nei daug, nei mažai – maždaug penki šimtai. Ką nauja šende mes turim?
P. S. istorijas morals sklanda tava galvuoj, pats jį i pagauk, bo istorija muoka.
Šier if jų kier.