Nedažnas šiandien žino, kas yra žmogus, tik nujaučia, ir todėl miršta ne taip sunkiai, kaip ir aš nesunkiai mirsiu, kai užrašysiu šią istoriją. – H. Hessė. Kiekvienam žmogui pasaulis atsiskleidžia vis kitaip: visi jį pažįstame, matuodami savo akipločiu. Kasdien, išeidamas iš savo kaimo sodybos pasitikti naujos dienos, apakintas pievose mirguliuojančių auksinių pienių kibirkštėlių, jausdamas žydinčių ievų skleidžiamą pavasarinį nerimą, praeidamas pro pražydusią alyvą, panerdamas kojų pėdas į prieš Jonines suvešėjusius žolynus, tarsi girdžiu žiedų, rasos lašų, vėjo šnaresių muziką. Muzika – svarbiausias dalykas mano pasaulyje. Ji – įnoringa gražuolė, valdovė, kviečianti, viliojanti laimės pažadais ir vėl lengvais žingsneliais nulekianti tolyn. Atlaidžia šypsena palydžiu sprunkančią išdykėlę, nes žinau – ji sugrįš. Negali nesugrįžti. Per ilgai būta kartu.
Jai, koketei, nuojauta pašnibžda, kaip aš ja žaviuosi. Nujaučiu, kad jai smagu būti šalia. Muzika – mano gyvenimo aistra, jausmų išraiška, meilės simfonija. Ji – mano kalba, mano oras, be kurio negaliu būti laimingas. Muzika man – erotika, kuri uždega jausmus. Ji – mano gyvenimo meilė, atrastas perlas, giliai įsirėžęs į mano širdį. Muzika man – kvapniausias lelijos žiedas. Muzika – tikrasis mano veidas.
Tik joje aš esu aš. Tik muzikoje mano jausmai ir aš tampame nuogi. Man labai svarbūs dainos ir muzikos pirmieji akordai, kurie arba uždega ir nukelia į tolimas erdves, arba žudo ir meta į pragaro kančias. Negaliu pakęsti nekokybiško garso, netikslaus teksto, negaliu klausyti ar dainuoti dainos, kurioje nėra jausmo.
Nutolęs nuo pramogų šou katilo, kaimo gyvenvietės name, bandau suvokti – kas tas Minedas ir kiek jame yra Mindaugo. Todėl nenustebkite, kad rašau apie Minedą tarsi apie kitą asmenį.
Jei paprašyčiau rašto žmonių, kad parašytų apie mane knygą, jie atsakytų: – Bičiuli, tu nesi iš tų žmonių, apie kuriuos rašoma, kurių gyvenimo aprašymai įtraukiami į storus žinynus. Toks žmogus turėtų gyventi savo pilką nepastebimą gyvenimą: neprasikaltęs ir neteisiamas. Jei jis kaltinamas – tai turi teisę gintis.
Bet, mielieji, kodėl tad mane kala prie kryžiaus visos masinės informacijos priemonės, kuriančios gana savitą Minedo įvaizdį? Anot tos informacijos, toks veikėjas (tik išleisk jį į sceną) sužlugdys visą lietuviškos muzikos kultūrą. Nors laikai, kai skaitytojui, žiūrovui, klausytojui buvo ribojama informacija, praėjo. Aš – Mindaugas – net imu žavėtis (tai masinių informacijos priemonių įtaka ir gebėjimas įtikinti) tuo atkakliu gamtos grynuoliu Minedu, kenčiančiu dėl savo svajonės, meilės dainai, bet atkakliai siekiančiu savo tikslo. Aš – savotiškos atskirties žmogus, rašydamas nesiekiu dėmesio savo asmeniui, tik noriu pakalbėti apie proto paraštėse kylantį norą žeminti kitą žmogų, versti jį baubu. Man neramu, kad taip lengvai įtarimui ir baimei įsiūbuojama minia. Net gali išgirsi raganų deginimo epochos aidą.
Bandau suvokti, kodėl snobų visuomenė taip skuba užsivilkti teisėjų mantijas. Tik ar neslypi po tų teisuolių mantijomis kažkokia sielos liga? Gražus ir dainingas mūsų kraštas. Kaimo bendruomenė, išpuoselėjusi tautinę kultūrą, niekada nesitelkė prieš savamokslį muzikantą, čirpinantį smuiku, ar laukuose dainuojantį šienpjovį, šiek tiek bažnyčios vargonininko pamokytą. Jų nei akmenimis, nei arklio kamuoliais užmėtyti nebandė. Niekas nebarė motinos, niūniuojančios lopšinę, už nepakankamą profesionalumą.
Muzika gimė žmogaus buityje, gydė sielos žaizdas, drąsino, ramino, guodė. Todėl kažin, ar yra kažkam duota teisė ją ištobulinti, išgražinti ir atiduoti tik išrinktiesiems. Juk ji gimė žmonių buityje ir kartkartėmis ištrūksta iš salių į dideles erdves įkvėpti laisvės vėjo, o sugrįžta pas tuos, tarp kurių kilo.
Visiškas neprofesionalumas (anot legendų) – tai Minedo bėda. Mindaugas nuo ankstyvos vaikystės muzikavo tėvų šeimoje, mokėsi muzikos, buvo lavinamas mokykloje, dainavo chore. Sakysite, „mažokai pamokų“. Bet prisiminkime: Minedas – pramoginių renginių žmogus. Jo žiūrovas ateina ne muzikos teorijos tikrinti, o šaltame, vis racionalėjančiame pasaulyje pasiklausyti mažai nuo jo besiskiriančio vaikino dainon sudėtų tokių pat širdperšų – paprastos, naivios, suprantamos dvasios kalbos.
Kur tos acto ir tulžies versmės, alinančios sielas, kad suaugę, subrendę žmonės krečia rimtiems žmonėms nederančius šiurpius pokštus? Kažkas net paskelbia Minedą mirusiu. Bulvarinis laikraštis įkyriai jam siūlo vietą kapuose. Įsiklausykite į straipsnio anotacijos žodžius: „Žvaigždės kyla ir leidžiasi. O kai nusileidžia, reikia jas deramai palaidoti.“
Po tokių žodžių imi dairytis, kuriuo keliuku atskuba budelis. Imi spėlioti, ar būsi užmėtytas akmenimis, ar sudegintas, ar palaidotas gyvas.
Iš pradžių sukildavo pyktis ir natūralus noras gintis. Bet snobų visuomenė ir gintis draudžia. Va, koks negeras, – rodo pirštu. Be rimtų argumentų, kažkokio atsitiktinio impulso paveikta, gyvenimo tempų ir kaitos įaudrinta mūsų laikų bendruomenė telkiasi nubrukti nežinia dėl ko nusižiūrėtą jauną žmogų į atskirtį, atnešančią asmenybės ir karjeros mirtį. Sunkiu akmeniu ant širdies turėtų užgulti tokia nemeilė artimui, neatsakingas žaidimas kito likimu.
Bet taip spauda ir ja sekantys interneto pokalbių mėgėjai moko visuomenę linksminis. Ne vienas patiria smagių akimirkų, kol linksmybės neatsisuka prieš jį patį. Žmogui palankią visuomenę bandantys sukurti (oi, koks sunkus darbas!) entuziastai iš įvairių tribūnų moko tolerantiškumo, kviečia kovoti su patyčiomis, tačiau jų diegiami daigeliai dar silpni.
Nežinau, kodėl daugėja žmonių su užmigdytu protu, sunkiai valdomomis pykčio ir tulžingumo aistromis, žmonių, pasiruošusių su cerberio ištikimybe šiepti dantis ir bėgti ten, kur yra siundomi.
Mūsų, apverstųjų vertybių, laiku vengiama ne to, kuris lieja tulžį, o to, kurio gyvenimas kartinamas. Todėl ir Minedo taikesni bičiuliai snobai baimingai tiesia ranką pasisveikinimui, pasidairydami į visas puses, kad kas nors, turintis įtakos jų darbe ar gyvenime, to nepamatytų.
Todėl kviečiu nuoširdžiam pokalbiui apie apsišaukėlius teisėjus, jų teisiamuosius – baltus, juodus bei apjuodintus, – muziką ir artimo meilę. Paskutinėse eilutėse daug pesimizmo. Bet linksmuolis Minedas įsitikinęs, kad šviesus liūdesys ir geranoriškas pesimizmas apvalo sielas.
Laukite tęsinio…
Visa knyga čia: SKAITYTI – ATSISIŲSTI .pdf
Mindaugas Jonušas
