Kultūra – talpi sąvoka. Po jos skėčiu – ir mokslas, ir kūryba, iškilmė ir pramoga, grožio bei bjaurumo estetika. Ten, kur ji nepasiekia, siaurėja žmogaus akiratis, kūrybingumas, kenčia gamta, praeities paminklai, slogutis veržiasi į aplinką, žmonių bendravime atsiranda nemalonios ydos. Kultūros vyksme būtini du segmentai – kūrėjas ir vartotojas. Kultūros idėjos tampa visuomenės savastimi, jei išsaugojamas dalyvavimo kultūroje entuziazmas. Kai nusprendžiama, jog taupymo sumetimais, kažkur, kultūros veiklos gali būti mažiau, sulaukiame pasekmių: blogesnio mokymosi, kūrybingų asmenybių stoką, užgesusius kultūrinius poreikius, vandalizmą, menką asmenybės tautiškumo suvokimą, nebeveikia faktoriai solidarizuojantys visuomenę.
Miestuose kultūros produktai skverbiasi į netikėčiausias erdves: knygos pasirodo autobusų stotelėse, laikraščiai – kavinėse, muzikuojama gatvėse, vaizduojamojo meno kūriniai – ligoninėse ir kt. Kaimo vietovėse knyga retas svečias, kultūrinis pažintinis turizmas – menkas, nuvykti, pamatyti širdies kibirkštėlei užgesti neleidžiančius dalykus trukdo menkas susisiekimas kaimo su miestu. Periodinių leidinių, knygų nepamatysi bendruomenių namuose. Taigi, didelės dalies gyventojų nebegalime vadinti kultūros vartotojais. Juos aplenkia mokymai, kaip rasti informacijos interaktyviuose šaltiniuose apie šventinius kitus kultūros renginius su jais nederinami visuomeninio transporto grafikai. Apie laisvalaikio grimasas matome TV laidose socialine tematika, girdime ir skaitome žiniasklaidos pranešimuose.
Todėl naujojoje programoje akcentuojami šie momentai: Strategijos centre yra žmogus. Tas, kuris kuria kultūros produktą, ir tas, kuris jį gauna ir kurio jam reikia. Tai – kūrėjas, menininkas, kultūros darbuotojas, ugdantis Lietuvos visuomenę ir bet kuris mūsų visuomenės grupės atstovas; kultūros paslaugų prieinamumas: negalėdami užtikrinti kultūros paslaugų tolygumo visoje šalyje, nespręsime kultūrinės, taip pat ir socialinės atskirties; o paslaugų tolygumo nepasieksime nepertvarkę kultūros įstaigų tinklo.
Gal būt reikėtų labiau įvertinti mobiliąsias paslaugų formas, daug lėšų nereikalaujančius asmeninių bibliotekų leidinių mainus.
Kultūros vartotojas turėtų būti ugdomas nuo pat mažumės. Todėl Strategija nurodo edukacinės veiklos plėtros reikšmę. Minima graži muziejų iniciatyva – atvirų durų dienos, kai juos galima lankyti nemokamai. Jei muziejų pavyzdžiu pasektų teatrai, kinoteatrai, koncertų salės – profesionalusis menas taptų prieinamas ir nedideles pajamas turintiems žmonėms, jų vaikams, į jų gyvenimą sugrįžtų kultūra, nesunyktų poreikis jai. Pasiekęs palankesnės karjeros, žmogus galėtų vėl tapti vartotoju, besirenkančiu renginius – nemokamus ar mokamus.
Visus mus veikia civilizacija, informacija perduodama visokiausiais kanalais. Ji iškelia pavyzdžius, formuoja nuostatas, gali pakurstyti neapykantą, demaskuoti, šmeižti girti, mokyti mąstyti ar laukti įvykio traktavimo žiniasklaidoje. Informacijos vartotojas pasigenda objektyvios informacijos, pastebi, kad keistais, neargumentuotais teiginiais bandoma įbrukti tam tikrą suvokimą, supratimą, veikiant jausmus. Gaila, kad į tokias manipuliacijas įtraukiami žymūs Lietuvos žmonės. Byra teiginiai… ir jiems prieštaraujančios išvados. Informacijos kultūrą būtina kelti. Tik, kad po šia skraiste nesusisuktų gūžtos cenzūra. Garbingi žmonės neturėtų aukoti savo autoriteto tokioms misijoms. Labai trūksta eruditų žodžio.
Prenumerata nebeišmaitina periodinių leidinių. Todėl ieškoma mecenatų, bet šie veikia turinį. Arba piginamos rengimo išlaidos. Atsiranda stereotipai, etalonai, pagal kuriuos kepami straipsniai. Laikraščiai tampa stilistiškai vienodi ir nuobodūs. Tekstus rengia labai jau mažas personalas, dirbama, mažinant išlaidas sveikatos ir kokybės sąskaita.
Strategija turėtų remti edukacinius projektus, kurių tikslas mokyti pasirinkti informacinius šaltinius, įžvelgti recenzuojamo leidinio, laikraščio ar žurnalo, kurių redakcijose dirba profesionalūs žurnalistai ir laikraštuko, kuris suteikia progą padirbėti giminaičiui, studentui, namų šeimininkei, buhalteriui, norinčiam pailsėti nuo skaičių lentelių.
Marga mūsų kultūra, norisi jai palinkėti augti, ugdyti aukštos erudicijos inteligentą, sulaukti tinkamo įvertinimo už darbą, kelis metus nevargti, norint užsidirbti vienerių metų pensiją ir kad kultūros veiklos sferoje – vieną rašom du minty – neįgautų tam tikros, ypatingos prasmės.
