Joninės- tai su įvairiais papročiais, tikėjimais, tradicijomis susijusi šventė. Vidurnaktį stebuklingu virsta vanduo, pražysta papartis, o jo žiedas suteikia galių rasti žemėje paslėptus lobius. Nelabai, kas gali pasigirti paparčio žiedą radęs, tačiau močiučių ir senolių veidus nušviečia svajinga šypsena, kai žvelgia į jaunus, vainikais pasidabinusius žmones, skubančius paparčio žiedo ieškoti. Lobių senoliai nerado, bet laimę paparčio žiedas dažnai padovanodavo. Per Jonines ištirpsta žiemos ledo likučiai žemelėje ir širdyse.
Vaistažolėse jau sukaupta daugiausiai gydomųjų galių. Kalbama, kad vanduo pasemtas iš gamtinių vandens šaltinių esąs ypatingas, negendantis iki metų pabaigos.
Pro kupolio vartus praėjęs žmogus už vartų palieka negeras mintis, vanduo ir ugnis valo sielas, skatina geresnę kaimynystę, vienas kito pažinimą.
Latvijoje dainos su priedainiu lyguo skamba iki Petro ir Povilo šventės. Namuose ir priešais duris barstoma smulkintos ajero šakelės. Jos panašios į kardą todėl ir atbaido piktąsias jėgas.
Vilniuje vykusius renginius sunku ir išvardinti Verkių parke organizuoti renginiai jaunimui, šeimoms, mieste skambėjo populiari muzika ir profesionali pučiamųjų instrumentų muzika. Šventės dalyviai Trakuose gėrėjosi Joninių laužu pilies fone Pilialaukyje.
Joninių laužai, aukurai, degė įvairiose Lietuvos vietovėse: vieni švenčių organizatoriai sekė senomis tradicijomis, kiti stebino moderniu menu. Kaune būta ir tradicinių renginių, ir reginių modernaus meno mėgėjams. Prie Trečiojo forto rinkosi aplinkinių gyvenviečių žmonės, linkėjo vieni kitiems geresnio bendruomeniškumo ir kaimyniškumo.
Klaipėdoje šventės dalyvius viliojo mugė. Edukacinių programų metu šeimininkės mokėsi lieti sūrius, sukti kastinį, buvo prisiminti Kuršių valgiai. Joninių laužas degė Dangės skvere. Mieste dainavo ir šoko folkloriniai ansambliai, kapelos, kaip antai: „Smetoniniai ūsai“, „Kuršių ainiai“, „Alka“. Kitokios muzikos mėgėjai galėjo pasiklausyti elektroninės muzikos.
Tačiau buvo ir tylių užkampių kaimelių, kaip antai Rietavo seniūnijos Giliogiris, pasenęs, įsileidęs į sielą apatiją, be mokyklos, be parduotuvės, be knygos, senjorai, kuriems sunku nuvaldyti dviratį, nebe patartina patiems vairuoti apsiprato su uždaru gyvenimu tik sodyboje, šventės dvasia nebelanko kaimelio. Graudu. Kaip sugrąžinti paprotį šventę švęsti bendro Lietuvos gyvenimo užribyje atsidūrusias vietoves su nykstančia infrastruktūra, stokojančiomis asmenybių, telkiančių žmones į bendruomenę – sudėtingas klausimas.