Naują antrąją Apreiškimo koplyčią Šiluvoje 1663 m. įrengė Žemaičių vyskupas Aleksandras Sapiega. [1] ,,Pats vyskupas padovanojo jai ir didelį vertingą kryžiaus paveikslą, pieštą ant medžio plokštės“. [2] Baroko stiliumi aliejiniais dažais ant 175 metrų medžio plokštės nutapytas Nukryžiuotasis, pritvirtintas prie trijų metrų kryžiaus su ,,INRI“ (lot. k. užrašo santrumpa Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum, Jėzus Nazarietis Žydų karalius) lentele, kabojo Apreiškimo koplyčios centre ties altoriumi ir Apreiškimo akmeniu.
Šis bene vienintelis Lietuvoje peršautas Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas yra vienas pirmųjų, iki šių dienų išlikusių ir baroko bruožus turinčio, Nukryžiuotojo atvaizdų.
Kitaip nei kiti, šis Nukryžiuotojo pavaizdavimo pasirinkimas yra kontūrinis paveikslas, o ne skulptūrinė figūra. Tokiu būdu sustiprinamas dvasinis vizualinis įspūdis, kurio taip siekė baroko laikotarpio menininkai. Šis kontrastas dar labiau sustiprinamas, vaizduojant Kristaus Kūną labai „skulptūriškai“, ekspresyviai išryškinant fizines kūno savybes, kurios padeda pajusti kūno turį, atgyjantį suvokėjo žvilgsnyje.
Toks ekspresyvus dvasinės realybės pateikimas kaip tikrovės, kontrastuoja su užmerktomis Jėzaus akimis ar aureole, kurios kita menine forma – simboliu, paslepia dvasinę realybės tikrovę, ją šifruodamas. Užmerktos Nukryžiuotojo akys išoriškai perteikia Jėzaus mirties ant kryžiaus momentą, tačiau Kristaus Prisikėlimo metu šios akys atsimerkia. ,,[…] miego metafora yra formulė suderinti išorinį mirties atvaizdą su vidiniu Dievybės gyvenimu.“ [3] ,,Ikona apima dvigubą ,,tada“ ir ,,dabar“ laiką, įvykis ir jo pavaizdavimas ne visada laikosi meno taisyklių, bet siekia gyvenimo dvelksmo.“ [4] Tapytojas siekia pavaizduoti vienu metu gyvą ir negyvą kūną, kas nėra įmanoma. Žiūrint į užmerktas Jėzaus akis, Jo žvilgsnis atsiveria mūsų vaizduotės viduje, mūsų akių dėka atgyja ir pamatome kaip mato Jėzus, Jo žvilgsnis mus perkeičia. ,,Jis (menininkas) padarė viską parodydamas Jėzų ,,gyvą, jo paskutinį atodūsį“ ir suteikdamas grožį, ,,gyvenimo išvaizdą“, tinkamą ,,gyvam paveikslui“.“ [5]
Baroko laikotarpiu altoriaus paveiksle ar skulptūrinėje kompozicijoje buvo įkomponuojamos ortodoksiškos ikonos, tam, kad pasiektų stipresnį dvasinės realybės paveikumą, kaip pavyzdys Salus populi romani ikona barokiniame Didžiosios Švč. Marijos (it. Basilica di Santa Maria Maggiore) bazilikos, šoninės popiežiaus Pauliaus V koplyčios, Romoje altoriuje, arba Švč. M. Marijos Valiceloje, kitaip dar vadinama itališkai Chiesa Nuova, bažnyčios pagrindiniame altoriuje Romoje. Taigi ikoninio ir barokinio stiliaus persipynimas šiame Nukryžiuotojo atvaizde, buvo būdingas barokiniams altoriams.
Taip pat šis Nukryžiuotasis yra išskirtinis ir tuo, kad tapo krikščionių nesusitarimo auka. ,,1669 m. vienas konfliktas tarp kalvinų ir katalikų baigėsi susišaudymu prie šios koplyčios.“ [6] Šio susišaudymo metu buvo kliudytas ir Nukryžiuotojo atvaizdas. Vyskupas Kazimieras Pacas nurodė, kad koplyčioje prie akmens ties peršautuoju paveikslu kiekvieną penktadienį būtų laikomos Mišios su muzika Šv. Kryžiaus garbei [7]. Peršauto kryžiaus permaldavimas buvo tęsiamas apie 100 metų, kol, pastačius mūrinę Šiluvos bažnyčią, prie jos Jėzaus Širdies altoriaus buvo pakabintas kryžius, kiek vėliau, Valančiaus laikais, jis buvo perkeltas į Ligonių koplyčią. [8] Ir šiais laikais jau du kartus Šiluvoje buvo surengtos ekumeninės pamaldos prie šv. Kryžiaus (pirmosios vyko 2008 m., antrosios 2017 m.), kad tame nesutarimų paženklintame Nukryžiuotojo atvaizde, atrastume Kristaus Kūno – Bažnyčios narių vienybę. Galbūt greitu laiku ir vėl kartu gyvai su visais krikščioniais galėsime jungtis į bendrą maldą prie šio Nukryžiuotojo, o dabar kviečiame virtualiai jungtis į krikščionių vienybės maldą ir visą maldos už krikščionių vienybę savaitę medituoti šį Nukryžiuotojo atvaizdą per Šiluvos šventovės facebook paskyrą >>. Kristaus galia, Trivienio Dievo vardu ten visa bus sustiprinta, paženklinta, pašvęsta [9].
Menas yra tam, kad mus sujudintų, o ne tam, kad mus užtikrintų. Menas yra ne tam, kad perteiktų tai, kas matoma, bet įvesdintų į tai, kas nematoma. ,,Pagrindinė tikrojo grožio užduotis, kaip pabrėžia Platonas, yra žmogų išganingai sukrėsti, paskatinti išeiti iš savęs, išplėšti iš nusiminimo bei įpratimo prie kasdienybės, netgi priversti jį kentėti, perverti kaip strėle ir pažadinti, iš naujo atveriant širdies ir dvasios akis, suteikiant jam sparnus ir patraukiant aukštyn. Dostojevskio žodžiai, kuriuos dabar norėčiau pacituoti, drąsūs ir paradoksalūs, tačiau kartu verčiantys susimąstyti: „Žmonija gali gyventi be mokslo, gali gyventi be duonos, tačiau negali gyventi be grožio, nes tada nieko nebebūtų galima padaryti pasauliui. Čia glūdi visa paslaptis, čia glūdi visa istorija.“ Tapytojas George‘as Braques‘as taip pratęsia šią mintį: „Menas turi neduoti ramybės, tuo tarpu mokslas ramina.“ Grožis trikdo, tačiau per tai primena mums galutinę paskirtį, grąžina į kelią, pripildo naujos vilties, suteikia drąsos iki galo išgyventi nepakartojamą egzistencijos dovaną.“ [10] Tegul šio Nukryžiuotojo paveikslo grožis padeda mums išgyventi vienybę, ten kur nesantaika.
Parengė: Popiežiškojo Grigaliaus universiteto doktorantė, Šiluvos piligrimų centro muziejininkė Rūta Giniūnaitė
[1] S. Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, Kaunas 2007, 148.
[2] Žemaičių Vyskupija, t. I, p. 175, Šaltinis, 1912, Nr. 28, P. 443.
[3] Hans Belting, Likeness and presence, a History of the Image before the Era of Art, Chicago and London, The University of Chicago Press, 1994, 271.
[4] Hans Belting, Likeness and presence, a History of the Image before the Era of Art, Chicago and London, The University of Chicago Press, 1994, 271.
[5] Hans Belting, Likeness and presence, a History of the Image before the Era of Art, Chicago and London, The University of Chicago Press, 1994, 271.
[6] Regimanta Stankevičienė, Jėzaus Nazariečio atvaizdas Šiluvos bazilikos ikonografinėje programoje. In: Pamaldumas Išganytojui Lietuvos kultūroje, sud. Gabija Surdokaitė, Vilnius, 2008, 213-241.
[7] Žemaičių vyskupo K. Paco dotacija, Šiluva, apie 1677 m. In: Codex Mednicensis…, 1989, p. 334–335; Šiluvos parapinės bažnyčios 1677 m. kovo 12 d. vizitacija. KAKA. B. 139, l. 56–56v; Yla, op. cit., 2007, p. 164.
[8] S. Yla, Šiluva Žemaičių istorijoje, Kaunas 2007, 164.
[9] Romano Guardini, Šventieji ženklai, Katalikų pasaulio leidiniai, 2018, 14.