Daugelis Advento ar Gavėnios metu po vakarienės svarsto, kam reikalingas pasninkas. Ar galingam Dievui svarbu, ką valgo jo kūriniai ir ar nuo to priklauso pasaulio įvykiai? Kristus yra pasakęs, jog nėra blogo maisto, jei tai yra maistas.
Tačiau tikėjimo papročiai – tai ir žmonijos patirtis, leidžianti išsaugoti žmoniškumo esmę ir neleidžianti žmogui virsti žvėrimi. Viena iš gražiausių žmogaus savybių yra savitvarda, sugebėjimas kažko atsisakyti. Ignoruodamas, kitus, asmuo gali užsigrobti daiktų, norimas pareigas, bet praranda žmonių pagarbą, draugystę, paramą ar net nusikalsta. Žmogus nuo vaikystės nepratinamas derinti savo norų su kitais, apimtas emocijos plykstelėjimo, nesuvaldantis rankų tampa pavojingu artimiesiems, draugams, savo vaikams, bendradarbiams. Prisiminkime šventraščio siužetą apie Kainą ir Abelį.
Kiekviena šeima nori laimės savo vaikams. Jei šeimoje auga vienturtis arba vaikų amžius skirtingas sunku vaikus išmokyti dalintis tuo, ką turi, patirti džiaugsmą, kad kažkuo pasidalino, suteikė laimės kitam.
Labai dažnai tėvai vertina vaikus, pagal tai, kaip jie sugeba kažką gauti, nustumti kitą, lyderiauti žaidime, šventėje. Kiemuose matome, kad vaikai nebesugeba laikytis žaidimo taisyklių, keistis vaidmenimis ir žaidimas virsta ginču, peraugančiu į agresiją.
„Aš noriu“ tampa svarbiausiu stimulu veržtis pirmyn gyvenime. „Aš galiu pasidalinti“, „atsisakyti dėl kito mano norai negali būti pildomi vos tik ko nors užsigeidžiu“ – tos sampratos blėsta. Tėvai ir mokiniai reikalauja iš mokytojų pažymių, kurių mokinys nenusipelnė, bandoma žengti į lyderiavimą, telkiantis agresiją. Darbo reikalai sprendžiami ne žodžiais, o kumščiu. Šeimos santykiai kuriami kumščių pagalba ir valstybės struktūros turi gelbėti žmonių gyvybes ten, kur turėtų namiškius supti jaukumas ir saugumas nuo pavojų.
Pasninkas – tai labai svarbi saviugdos priemonė. Ji yra ignoruojama, kaip ir kiti savitvardos ugdymo būdai. Iškeliamos, kaip teigiamos savybės, „sugebėjimo gyventi“ principai: čiupk, griebk, užsigrobk, duok kumščiu taip, kad ilgam prisimintų. Tas dalinantis agresiją asmuo tuoj gauna grąžos ir tęsiasi pasaka be galo.
Neišugdyta savitvarda – tiesiausias kelias į nusikaltimus ir izoliaciją už visuomenės ribų.
Itin svarbi savitvarda, dirbant pamaininį varginantį darbą, kai žmogus nuo bendravimo su klientais, materialinės atsakomybės, dirbantis darbą, trikdantį darbo ir poilsio režimą išsenka ir kiekvieną minutę gali prarasti savo veiksmų kontrolę. Prekybos tinkluose mirga prekės „neįkandamos“ tiems, kurie prekiauja, tenka bendrauti su įnoringais klientais, trūksta poilsio arba poilsiui skirtas laikas nenaudojamas poilsiui. Tai veikia emocijas, atsiranda įkyrus elgesys, neadekvati reakcija į darbo nesklandumus ar derinant veiksmus. Tai nėra juokas.
Kolektyvas ir vadovai turėtų suvokti, kad žmogus, įkyriai kontroliuojantis kitų kiekvieną judesį, agresyviai, nepagarbiai dėstantis savo reikalavimus, jau turi dvasinių problemų ir jam reikia psichologinės pagalbos. Šiurkštus elgesys, rėksmingas kalbos tonas, necenzūriniai išsireiškimai – tai pavojaus signalas, kad visa tai gali lydėti agresija pavojinga šalia esantiems žmonėms, pervargusio žmogaus vaikams, netinkamu momentu pasirodžiusiems kaimynams ar atsitiktiniams praeiviams.
Įtampa padidėja, kai pasklinda žinia, jog vyks remontas, restruktūrizacija, mažės darbo vietų ar dėl kažkokių aplinkybių ( remonto) darbas nutrūks. Tokiu metu vadovai turėtų kiek įmanoma pasirūpinti, kur tęs darbą darbuotojai, parodyti pastangų, jog dirbantieji neatsidurtų gatvėje.
Prieš permainas turėtų būti kiek įmanoma daugiau aiškumo, pastangos nuslėpti socialines garantijas yra tiesiog nusikalstamas dalykas. Žmogus, kurio savitvarda neugdyta, atsidūręs sunkioje situacijoje, gali reaguoti neadekvačiai ir tapti pavojingu: skaitome ir per masinio informavimo priemones girdime, kad kažkur, kažkokioje šalyje įvyko smurto protrūkis prieš šeimą, mokslo, studijų ar darbo kolegas.
Pas mus itin žiauraus smurto protrūkio nebuvo, bet požymių, kad gali atsirasti yra. Nuolat sužinome apie žiaurų elgesį su vaikais, namiškių ir bendradarbių ginčai tampa labai emocingi.
Antai vienoje parduotuvių, kur vyrauja įtampos dėl būsimo remonto darbuotoja moteriškė, praradusi psichologinę savikontrolę, agresyviai puolė bendradarbį vyriškį, nors darbo konfliktas galėjo būti išspręstas žodžiu ar kitomis civilizuotomis priemonėmis. Akivaizdu, kad jai reikalinga rimta pagalba, bet pats žmogus retai suvokia, kad jo elgesys neadekvatus, o aplinkos žmonės stokoja informacijos, kaip elgtis, kai kolega nėra visiškai neorientuotas, bet jo elgesys kelia nerimo.
Taigi savitvardos ugdymas padeda išvengti krizinių situacijų, o pasninkas padeda nusiteikti dvasiniams apmąstymams, ugdyti savitvardą, valią – visa tai praverčia gyvenime ir saugo ramybę bendruomenėje.
Parengė – Mindaugas Jonušas