Vyresnioji karta, kalbėdama apie jaunus žmones, labai dažnai pasako, kad mūsų laikais, jaunimas buvo kitoks, neva geresnis, rūpestingesnis, nedarė klaidų. Tačiau yra žmonių, kurie nebijo klysti, mokytis iš savo klaidų, jas apmąstyti. Štai Mindaugas Stanislovas Jonušas, neseniai įsiliejęs į draugijos „Veikiam.Lt“ gretas jau spėjo nuveikti nemažai gerų dalykų. Praleidęs dalį savo gyvenimo bendraudamas su vienuoliais, kunigais ir atlikęs viso gyvenimo rekolekcijas, jaunuolis apsisprendė pasišvęsti visuomeninei veiklai. O nelengvame visuomenininko kelyje visada padeda amerikiečio, gyvenusio praėjusiame šimtmetyje, citata, kuri jau tapo M. S. Jonušo gyvenimo kredo – „Nestebėk laikrodžio. Daryk tai, ką daro jis – judėk pirmyn !“ (S. Levenson).
Tolerancija, švietimo politika, jaunimo aktualijos – pagrindinės temos, kuriomis domisi ir šiuo metu „gyvena“ Mindaugas. Šį rudenį jis dalyvavo ne vienoje konferencijoje, įvairiuose kultūriniuose renginiuose, kurie labai paveikė jauno žmogaus siekius, tapo jo visuomeninio gyvenimo tikslu. Kuomet daugelis laisvalaikį leidžia kavinėje, draugų būryje, Mindaugas atidžiai stebi LR Seimo darbotvarkę, domisi Švietimo, kultūros komitetų veikla. Taigi jis sukaupė nemažai įspūdžių.
–Lapkričio 17 dieną dalyvavote tarptautinėje konferencijoje “Creativity for Life”, vykusioje Klaipėdoje. Kokie klausimai ir kokios aktualijos buvo ten nagrinėtos?
–Šioje konferencijoje buvo ieškota naujovių kultūriniam švietimui, aptarta kūrybiškumo svarba ir jo įtaka visai bendruomenei, o ypatingai vaikams ir jaunimui. Konferencijos metu buvo pristatytos skirtingų Europos ir ypač Skandinavijos šalių nacionalinės programos, skirtos kultūriniam ar kūrybiniam ugdymui. Ypatingai įdomu buvo sužinoti apie kultūrinių erdvių kūrimo galimybės, išgirsti užsienio šalių Norvegijos, Latvijos, Danijos, Jungtinės Karalystės Nacionalinių programų kūrėjų, profesorių pastebėjimus apie nacionalines programas, skatinančias pažinti savo kraštą, jo vertybes, kultūrą, taikomas mokyklinio amžiaus vaikams ir jaunimui, kaip viena iš priemonių stiprinti pilietinės tapatybės jausmą. Man, kaip visuomeninės organizacijos „Veikiam.Lt“ atstovui, būtų labai svarbu, kad šios iniciatyvos neliktų nepastebėtos, o tai galėtų paskatinti naujovių proveržį nacionaliniu mastu.
–Minėjote, kad esate neabejingas ir savižudybių prevencijai?
– Visai neseniai teko sudalyvauti labai įdomioje diskusijoje „Nesižudanti Lietuva – kada? Šioje diskusijoje sužinojau labai daug įdomių faktų apie liūdinančią savižudybių statistiką Lietuvoje. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuva tarp ES šalių trigubai viršija savižudybių skaičių. Mūsų šalyje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių. Diskusijoje buvo akcentuota, kad savižudybė – tampa dažna mirties priežastis daugelyje valstybių. Statistikos šaltiniai rodo, jog kai kuriose šalyse jų būna daugiau nei mirčių autoavarijose per metus. Lietuvoje ypač opi vyrų tyčinio susižalojimo problema. Jų savižudybės – antra pagal dažnumą vyrų mirties priežastis. Savižudybes lemia daugelis dvasinių, psichologinių, socialinių, ir kitokių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį. Bandymai žudytis, mintys apie savižudybę dažnai yra požymis, kad žmogus nepajėgia susidoroti, su jį užklupusiais išbandymais: dažniausiai dėl nepritapimo visuomenėje, socialinių ryšių praradimo, socializacijos problemų, kokio nors įvykio, kuris yra labai traumuojantis ar kankinantis. Viskas praeina ir pasimiršta, tačiau kartais taip gera turėti ištiestą pagalbos ranką. Todėl būtina atkreipti visuomenės dėmesį į palankesnės emocinės aplinkos kūrimą ugdymo įstaigose, darbe, socialinėse grupėse, o kartu ir visoje Lietuvoje, kurioje plinta netolerancija ir snobizmas.
–Kokius pasiūlymus teiktumėte dėl palankesnės emocinės aplinkos, patyčių prevencijos mokyklose?
– Gyvename pokyčių ir iššūkių laiku. Todėl reikia ir laikmetį atitinkančių sąlygų mokykloje. Į mokyklą ateina vaikas šeimoje patiriantis smurtą, neadekvatų tėvų alkoholikų elgesį, skurdą, netikrumą dėl ateities, intensyviai dirbančių artimųjų abejingumą, emigravusių šeimos narių ilgesį. Šeimų problemos greitai neišsispręs, todėl vaikui reikia daugiau dėmesio ir paramos mokykloje. Ypatingą neigiamą reikšmę turi per didelis moksleivių kiekis klasėje, kuris neužtikrina efektyvaus, profesionalaus bei kokybiško ugdymo nei patiems moksleiviams, nei gerai savo darbą norintiems atlikti pedagogams. Per didelės klasės prisideda ir prie neigiamos emocinės mokymo – mokymosi aplinkos susidarymo. Siekiant, kad kiekvienas moksleivis gautų profesionalų bei kokybišką ugdymą, o kiekvienas pedagogas turėtų galimybę tinkamai atlikti savo pareigas, mano nuomone, vienoje klasėje turėtų būti ne daugiau kaip 12-15 mokinių. Tokiu principu formuojamos klasės leistų efektyviau bei kokybiškiau vykdyti moksleivių ugdymą, pedagogams būti dėmesingesniais savo ugdytiniams.
Taip pat norėčiau kad valstybės institucijos atkreiptų dėmesį į moksleivių keliavimą tarpmiestiniais autobusais, ko dabar labai trūksta. Juk atokesnėse vietovėse – kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės, taip pat turi teisę nuvykti į kultūros įstaigas – teatrus, muziejus, koncertus, renginius, seminarus.
Ypatingai svarbi yra patyčių prevencija. Tolerancijos turėtų mokyti šeima ir mokykla. Išmokyti neskubėti atsiriboti nuo kažkam neįtikusio žmogaus, padėti integruotis į bendruomenę, nes kuo daugiau neradusių vietos gyvenime žmonių – tuo daugiau atsiranda socialinių problemų. Teisingai turėtų būti įvertinami asmenys, kurie patyčiomis siekia autoriteto, populiarumo.
Siekiant racionaliau, taupiau panaudoti švietimui skirtas lėšas mažinamas mokyklų tinklas, didinamos klasės, ribojamas mokytojų atlyginimų kėlimas. Gal būt reikėtų ieškoti ir kitų taupymo šaltinių. Pavyzdžiui, atliekant kvalifikacijų vertinimo ir pripažinimo sistemos išsamią analizę, palaipsniui, perduoti mokytojų kvalifikacijos seminarų organizavimo, tęstinio mokymo funkcijas iš neformalaus ugdymo ar kvalifikacijų plėtros centrų universitetams.
–Ko norėtumėte palinkėti jaunam žmogui?
– Norėčiau palinkėti nelikti nuošalyje, nebūti abejingais. Pastebėjus smurto, patyčių atvejus, nepraeiti pro šalį, padėti dvasinius išgyvenimus patiriančiam žmogui atsitiesti, ištiesti ranką. žmogui, kuriam reikalinga empatija, tolerancija. Taip pat linkėčiau drąsiai jungtis į visuomenines organizacijas, reikšti savo nuomonę, juk neįvardinta problema neišsisprendžia, o bendromis jėgomis, susibūrę kartu galime ir kalnus nuversti. Reikėtų skatinti organizacijas, kantriai dirbančias resocializacijos darbą. Dar kartą pakartosiu savo kredo – „Nestebėk laikrodžio. Daryk tai, ką daro jis– judėk pirmyn! Norėčiau, kad jaunimas aktyviai reikštųsi formuojant valstybės politiką, keistų požiūrį į žmones, kuriems reikalinga atjauta, padėtų krizę išgyvenančiam žmogui, prisimintų, koks unikalus ir trapus žmogaus gyvenimas.
Ačiū už pokalbį
Kalbino: Zenonas Rupkus
