Dažnai matome judrią, energingą Klaipėdietę mokytoją Aldoną Gaižauskienę skubančią į Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos renginius ar knygų pasikeisti. Ji mielai lanko spektaklius, koncertus. Jos mokiniai galėtų būti ir anūkais ir proanūkiais.
Daug gerų žmonių išugdė mokytoja ir politikų, ir menininkų ir puikių savo amato žinovų. Jaunutė pedagogė gavo paskyrimą į internatinę mokyklą Klaipėdoje. Kantriai padėjo sudėtingo likimo vaikams įsitvirtinti gyvenime, atrasti gabumus, pamėgti meną. Vėliau dirbo miesto Penktojoje vidurinėje mokykloje, vasarą praleisdavo su vaikais vaikų stovyklose, dirbdama vadove. Daugelį metų mokė pradinukus, vėliau mokiniams atskleisdama dailės paslaptis. Simono Dacho mokykloje. Nė vienas jos buvęs mokinys neabejoja, kaip rašyti enciklopedija ar anciklopedija, Europa ar Auropa. Rašo tik teisingai.
Visam gyvenimui jiems išlieka atmintyje“ prieš – o, bet, tačiau – kablelį rašiau“. Jos buvę mokiniai ir vyresni, ir jauni mielai kviečia savo mokytoją į ekskursijas, išvykas, nes žino, kad išvykoje nuobodžiauti neteks: mokytoja žino daugybę mįslių, galvosūkių, įdomių faktų iš įvairių mokslo sričių. Kai mokykloje mokytojos imdavo skųstis kokiu neklaužada, mokytoja tuoj juo susidomėdavo, kalbindavo, kad užuot piktus juokus krėtęs, ateitų į dailės būrelį. Ir, žiūrėk, po metų kitų mokytoja išlydėdavo nenuoramą į menų mokyklą.
Mokyklos skambutis nutilo.
Dabar mokyklos skambutis mokytojai nutilo. Ji daugiau laiko skiria kūrybai. Savo jubiliejui išmargino tiek margučių, kiek jai sukako metų. Neskaičiuokime nei metų, nei margučių. Tegu būna mokytojos paslaptis. Praėjo jubiliejus – margučiai įkurdinti“ palėpėje“. Žodžiais papasakota istorija mažam mokinukui gali būti nuobodi. Todėl mokytoja daugybę valandų praleido bibliotekose, sėdėjo prie knygų – ieškojo iliustracijų su pilimis, įžymių istorinių asmenybių portretais. Juos perpiešė ant didelių lakštų – štai ir įdomi vaizdinė priemonė, kurią eksponavo bibliotekose ir kuria yra pasirengusi dalintis su kolegomis. Mokytoja neperka atvirukų – juos kuria pati. Taigi, jos draugai gauna tik originalius pasveikinimus. Naujausias mokytojos išradimas – mozaikos iš nuspalvintų kiaušinių lukštų. Tos mozaikos buvo eksponuotos miesto bibliotekose.
Artėjant Velykoms ar Kalėdoms, mokytoja nelaukia kvietimo kupina naujų idėjų ateina į pamėgtą Ievos Simonaitytės biblioteką. O tada, žiūrėk, ir sukviečia bibliotekininkes į margučių marginimo pamokėlę arba iš simbolinės palėpės atneša pluoštą karpinių, pataiso bibliotekininkių sukurtas Advento puokštes.
Vienus pabara, kitus pagiria.
Ji prisimena savo mokinius, sutikusi mieste vienus pabara, kitus pagiria paskatina, pamoko, kaip geriau bendrauti su savo vaikais. Daugeliui savo buvusių mokinių ji buvo tarsi likimo dovana, padėjusi iš bristi iš vaikiškų bėdų, geriau pažinti save.. Jaunam žmogui labai svarbu sutikti mokytojo pašaukimą turintį žmogų: tada ir mokyklinių metų prisiminimai šviesesni, ir gyvenime suklysti neleidžia nuoširdūs mokytojo patarimai, pamokymai.