Baigiasi mokslo metai. Ką jie atnešė naujo, įdomaus, kokias problemas palieka kitiems mokslo metams. Kitiems mokslo metams lieka, pažangumo netolygumo miestų ir miestelių mokyklose, mokymo įstaigų tinklo reorganizacijos, mokytojų atlyginimo, mokinių polinkio smurtauti ir tyčiotis, mokytojų kolektyvų senėjimo problemos. Dažniausiai jaunų pedagogų prastos adaptacijos mokyklose priežastys nurodomos, kad viskas dėl to, kad per maži atlyginimai.
Nurodžius tokias priežastis, suskamba įspėjimo gaidelės – miškas sensta – atžalynas neauga, motyvuokite geresniais atlyginimais. Žinoma, geresnis atlyginimas, lėšos žmogui, dar nesusikūrusiam materialinės gerovės reikalingas, bet kitose analogiškai ar prasčiau apmokamo darbo sferose dirbančiųjų netrūksta – dirba ir jauni ir vyresni. Gauti pastovų atlyginimą be išmokėjimų vėlavimų, delsimų svajotų daugybė dirbančiųjų versle.
Karjeros pradžioje mokytojams atsiranda vietos apgyvendinti mokyklos bendrabutyje, tai geresnė situacija negu tų kultūros ir socialinės sferos darbuotojų, kurie turi gyventi išnuomotose patalpose, išgyventi padeda nebrangios mokyklos valgyklos… Būta įvairių perkvalifikavimo nemokamai programų ar studijų su savivaldybės finansine parama.
Pažvelkime į įdarbinimo konkursų nuostatus. Atrodo, kad jie parengti, jog jaunas specialistas taptų nekonkurencingas. Priežastis – nėra kvalifikacinės kategorijos ar mokymo įstaigos suteikta žemiausia kategorija. Būtina keisti kvalifikacinės kategorijos suteikimo sąlygas, atsižvelgiant į studento pažangumą, mokomosios praktikos rezultatus, parodytą brandų mokymo problemų nagrinėjimą žiniasklaidoje.
Svarstant iš kokių resursų galėtų būti didinami atlyginimai, yra įsigalėjusi nuostata, taupyti lėšas, mažinant mokyklų tinklą, vertinti mokytojo darbą ir jo sąlygas kaip kam atrodo, nors darbo specifika visai nepažįstama. Dažniausiai teigiama – didelė klasė – sudėtingas darbas. Tačiau didelės mokyklos klasės mieste mokinius prusina dar ir korepetitorius, būrelio vadovas, biblioteka. Ne paslaptis, kad būrelis mokinių gauna minimaliai teigiamą pažymį ir laukiama jo šešioliktojo gimtadienio. Po kurio keletą metų mokymo užribyje buvęs mokinys palieka mokyklą. Kaimo mokykloje mokytoją pažįsta kaimo bendruomenė – vaiko mokymo užribyje nepaliksi. Klasė suformuojama iš skirtingo amžiaus vaikų, kurie mokosi pagal skirtingų klasių programas.
Todėl mokytojas turi ruoštis bendrai kelių klasių pamokai, o jam mokama už darbo valandas. Žiemą apsnigtais, nevalytais keliukais vykdamas į mokyklą – rizikuoja gyvybe. Mokytojas kuria kultūrinę terpę kaimo ar miestelio bendruomenei, yra švenčių režisierius. Panaikinus mokyklą, įsivyrauja apatija viešajam gyvenimui, sumažėja vietovės patrauklumas būsimiems naujakuriams. Gal geriau investuoti lėšas avansu, negu kurti demografinę situaciją be perspektyvų?
Kaimo, miestelio mokyklos mokinių pažangumo rezultatus lemia kontakto su kultūra stoka. Kažkada buvo taupomos lėšos, mažinant kultūros įstaigų tinklą ir didelėse teritorijose prarastas kultūros vartotojas. Kultūros vartotojui nepalankus ir susisiekimas. Vežiojant mokinius mokytis į didesnę mokyklą, mokinys tampa autobuso grafiko įkaitu, kuriame nenumatytas laikas būreliams, bibliotekos, kultūrinių renginių lankymui. Taigi, pažinimo, lavinimosi srautų nepadaugėja. Tik prisideda patyčių, adaptacijos sunkumų, bendraamžiai ugdo niekinamą požiūrį į gimtąją vietovę, su kuria psichologinis ryšys menkėja.
Mokytojo baimės, menka savivertė sukuria psichologinius kompleksus, kurie lemia psichologinį mikroklimatą. Mokytojas nuolat bijo pasitarti apie jo netenkinančius mokymo rezultatus, maskuoja drausmės, nepažangumo, menko pažangumo problemas. Problemėlė virsta problemų virtine. Solidarumo nebuvimas neleidžia supainioto kamuolio išpainioti. Visą laiką stebima, kaip ir kada galima būtų pažeminti kito (dažniausiai jauno) mokytojo autoritetą. Kai akimirkos atvirumas, neatsargi frazė gali tapti svarstymų, darbo tikrinimų, apkalbų priežastimi ir daugiatūkstantinė alga to nekompensuoja. Vyresnieji atkakliai kenčia, nes, kur jie bedings, jauni turi energijos keisti gyvenimą ir jo neaukoja. Jei dar sudėtingų santykių kolektyvui ims vadovauti skrajūnas, dirbti galintis vadovas – galime sulaukti liūdnų rezultatų.
Šiuolaikinė mokykla turėtų būti ne įstaiga, prisodrinanti ugdytinio atmintį visokiausiais gyvenime gal ir reikalingais faktais, o mokanti pačiam susirasti reikalingos informacijos. Tačiau pedagogui pačiam sistema lyg lepūnėlio mama vengia sistemos žmogaus savarankiško mokymosi. Įsivaizduokime kad rugsėjo pirmąją į mokyklos klasę atėjo pora ar trejetas vaikų su specialiaisiais poreikiais. Mokytojas suvokia, kad reikės kitokios mokymo taktikos, pasižiūri LIBIS ar ALEF duomenų bazėje, susiranda literatūros, pasiruošia ir dirba. Dabar – ateis, ar neateis toks mokinys – visi lanko nepigius kursus… Panašių tęstinio mokymo kursų dar ir su socialine programa yra ir daugiau. Gal kvalifikacijos kėlimo sistemoje reikėtų ieškoti vėjais paleidžiamų lėšų, kurios praverstų mokytojų atlyginimo kėlimui.
