Apie mokslo metus primena mokyklinių reikmenų mugės, pagyvėjusi prekyba raštinės reikmenų parduotuvėse. Pasitikdamos naujus mokslo metus, šeimos turinčios mokyklinio amžiaus vaikų – spėlioja, kokios naujovės, kokie netikėtumai laukia mokykloje. Mokyklos reformų tikrai nestokojame. Jų būta prasmingų ir „kosmetinių”.
Kartais atrodo, kad jos tarsi sufragmentavo mokymo strategijas taip, jog pagrindinis tikslas – mokinio rengimas tapti pageidaujamu visuomenės nariu, būsimo piliečio vizija – liko paraštėse. Nuo 2016 m. bandoma įgyvendinti labai daug idėjų, apie kurias mūsų senoliai pasakytų: „iš didelio debesies – maža lietaus” arba „sunku nešti – gaila mesti”. Ar pajudės tai, kas pradėta su dideliu entuziazmu, o vėliau įstrigo, ar švietimo sistemai užteks principingumo atskirti pelus nuo grūdų?
Mokytojo prestižas
Mokymo ir ugdymo veikla negali būti sėkminga, kai mokytojas nėra autoritetas. Autoritetą lemia išsilavinimas, kultūra, net gyvenimo sėkmė. Kai profesija prestižinė, visais varpais neskambinama, jog trūksta specialistų. Konkurencija, socialinių garantijų stoka, selektyvus reikalavimų taikymas, būrimasis į socialines, tarpusavyje konfliktuojančias grupeles sukūrė labai slogią atmosferą mokyklose.
Galime įtikinėti, kad nieko svarbesnio gyvenime nėra už dvasines vertybes, bet realiai visuomenėje prestižą turi gerbūvį susikurti gebantis žmogus. Jaunas mokytojas per atostogas ravi ar rauna daržoves užsienio laukuose, kad galėtų įsigyti būtiniausių dalykų gyvenimo pradžiai. Sakoma, kad driežas pavojaus metu numeta uodegą, norėdamas išsigelbėti. Kažin, ar mokyklų tinklo mažinimas idealus būdas lėšų mokytojui kelti atlyginimus paieškai. Mokinys iš jungtinės klasės patenka į perpildytą klasę, kurioje mokosi daug mokinių, jiems trūksta dėmesio ir kontrolės. Vietovė be mokyklos tampa užkampiu,
Mažų gyvenviečių infrastruktūra ne švietimo sistemos rūpestis, tačiau kai, didesniuose miestuose trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų, mokyklų klasės perpildytos, o miesteliai, kaimo vietovės paliekamos senti – nėra racionalu. Driežo uodegos prestižą ir statusą turinti mokykla, kurioje pedagogai jaučia įtampą dėl neaiškių ateities perspektyvų – kažin, ar bus nusiteikusi tobulinti savo darbą, diegti naujoves, būti dėmesinga mokiniui.
Reikėtų išsamesnės analizės, kodėl trūksta mokytojų. Čia kaltas ne tik atlyginimas. Mokytojas patiria pažeminimų visur, kur vienaip elgiamasi su solidžiu vartotoju, kitaip su kuklesnes galimybes turinčiuoju. Patirtos nuoskaudos sukelia norą žeminti kitus žmones, pavyzdžiui jaunesnius kolegas. Tai lemia ir piktdžiugas – manęs mokiniai klauso, o kolegos –ne. Jei mokinys renkasi, ko klausyti, ko neklausyti – tai visos mokyklos darbo brokas, kuris rodo, kad mokinys neturi imuniteto blogiui, nėra išugdyta tvirta nuostata, kad geras elgesys būtinybė, reikalinga pačiam ugdytiniui. Pasikeitus aplinkybėms ir autoritetams mokykloje, nuo netinkamo mokinių elgesio gali kentėti jau kiti mokytojai.
Baigus pedagogo studijas, niekas nenori dirbti už nepastovų atsitiktinį atlyginimą, dirbdamas ne pagal specialybę. Tikrai atsirastų pedagogų iškritusių iš savo profesijos traukinio dėl mokyklos uždarymo, veiklos profilio pakeitimo, aukso vilnos nesėkmingų paieškų. Bet personalo atrankos kriterijai tokie, jog tereikia truputį atitrūkti nuo mokytojo darbo ir mokykla tau uždaryta. Reikėtų keisti kvalifikacinės kategorijos suteikimo sąlygas. Jau pedagogus rengianti mokslo įstaiga ją turėtų suteikti, atsižvelgdama į mokymosi rezultatus. Tada jaunam specialistui atrankos į darbą konkursas netaptų barjeru ir didesnio atlyginimo laukimas mažiau prailgtų.
Švietimo įstaigų vadovų veiklos kadencijų įvedimas. Šio pokyčio tikslingumu pedagogų visuomenė abejoja. Ar tik kūrybingas vadovas nebus keičiamas laikinu funkcionieriumi. Mokyklos aplinka, interjeras, eksterjeras reikalauja meilės, užsidegimo; tikslo, sukurti kažką gražaus, įdomaus, galinčio sudominti mokinius. Sukurti tam tikrą mokyklos modelį su tradicijomis, bendravimo stiliumi reikia laiko. Ar patirs vadovas kokias nors šiltas emocijas, matydamas, kaip sodinami medeliai abiturientų alėjoje, jei per jo kadenciją šie net nespės sužydėti. […] Jaučiant artėjantį šimtų švietimo įstaigų pasitenkinimą tik „laikinai einančių direktoriaus pareigas” „vadovavimu, šios pertvarkos sėkminga nepavadinsi“,-rašoma spaudoje.
Mokslo metų prailginimas
Tame pačiame straipsnyje ši iniciatyva apibūdinama taip:“Neparengtas kelias atostogų sąskaita pratęsti mokslo metus sukėlė tik nereikalingas aistras ir nesimato, kad nors kaip lemtų siekiamo tikslo – pagerinti mokinių pasiekimus – įgyvendinimą. Vaikai neauga izoliuotoje saloje. Jie auga šeimoje, kur tėvai atostogauja pagal nustatytą tvarkaraštį. Pailginus mokslo metus, tėvams, turintiems mokyklinio amžiaus vaikų tampa sunkiau derinti atostogas su kolegomis ir šeima. Dykinėjimas blogai veikia paauglius. Niekas taip neugdo savivertės, kaip darbas ir uždarbis. Mokslo metų trukmė atima galimybę dirbti sezoninius darbus. Jei reikės įdiegti įrangą, kad mokiniai ir mokytojai neleiptų iš karščio – pokytis turės dar ir solidžią kainą.
Ugdymo turinio kaita. Mokinys, matydamas, kad yra mokomas to, kas bus svarbu gyvenime, noriai mokosi. Tačiau, jei rengiamas izoliuotos salos pilietis. Šiuo metu itin reikalingas dalykas etika ir etiketas. Mokinius mokytis neskatina ir vertinimo kriterijų sofistika. Antai, teko matyti rašinio vertinimo kriterijus. Pagal vertinimo lentelę už kiekvieną kriterijų (jų buvo penki ) galima buvo gauti du balus. Paskutinis kuklutis kriterijus – rašyba. Taigi, įmanoma gauti net aštuonetuką, visai nemokant rašybos. Planuoti, sisteminti mokiniai turi išmokti. Tačiau, kai rašinio planas ne padeda, o trukdo – jį būtina supaprastinti.
Vaikų institucinio ugdymo paankstinimas
Viskam turi būti savo laikas. Labai skubame vaikus apvilkti suaugusiojo marškiniais, o rezultatas būna ne toks, kokio tikėjomės: prasta laikysena, stuburo deformacijos, pablogėjęs regėjimas, silpnas fizinis išsivystymas, dirglumas. Lietuvaičiams nereikės rašyti hieroglifais. Tai kam ankstinti mokyklinį ugdymą. Suteikime vaikui galimybes lavintis ugdymo centruose, bibliotekose, lankant muziejus, stiprėti, žaidžiant judrius žaidimus. Mūsų klimato sąlygomis iki šešerių metų vaikų imunitetas silpnokas, jie dažnai serga. Todėl ankstyvas mokymas padidins vaikų, nespėjančių žengti su programa skaičių. Jie atsidurs mokymo užribyje, mokykloje daugės mokinių drausmės deviacijos problemų. Anksti pradėti mokyti šeimose vaikai apsitraukia lyg kokiais šarvais, mokykloje su tokiais „perdegintais“ vaikais sunku dirbti – nėra mokymosi motyvacijos.
Vaikas ne ąsotis, į kurį pilamos žinios, jis mokosi bendraudamas, stebėdamas, pamėgdžiodamas, žaisdamas, derindamas savo norus su kitais vaikais. Jam būtina palikti laiko įgimtiems poreikiams. Kokios bebūtų reformos jos turi būti palankios vaikui, o ne patogios sistemai, nes, lengvų sprendimų beieškodamas gali nepasiekti tikslų, sutrikdyti normalią veiklą, sukelti painiavų tokių, kad reikės ne vienerių metų jas išpainioti.
Mokinių drausmė virsta didžiule bėda. Vaikai žaloja vieni kitus, bendravimas gyvąja kalba tampa vis sudėtingesnis. Kai liepiama pasiskaityti, apklausos vyksta raštu – apie sklandų mokinių kalbėjimą negali būti ir kalbos. Kažkaip reikia suvaldyti tai, kam dabar vadovauja nepraustaburniai. Čia reikia teisinių sprendimų, naujų taisyklių ar geresnio profesinio orientavimo darbo. Paprastai, drausmės ignoravimą skatina neviltis, ateities perspektyvų nematymas.