Žurnalistikos ištakas galime įžvelgti sakytinės kūrybos, kurią lydėjo muzika veikloje. Skaldai, vaidilos, bardai. minestreliai – tai tautos istorijos, pasakojimų, legendų, dainų, poezijos saugotojai ir populiarintojai. Jie perduodavo naujienas iš lūpų į lūpas, žinojo, kur užderėjo koks derlius, kokiais keliais keliauti saugiausia, kas naujo kilmingųjų dvaruose, apdainuodavo karo žygius, sunkiais momentais telkdavo tautą. Viduramžiais bardai turėdavo ilgai mokytis, norėdami būti priimti į bardų bendruomenę.
Mindaugas Jonušas duoną jis užsidirba prekybos centre, dirbdamas kasininku, savaitgaliais vyksta namo į priemiesčio gyvenvietę. Taigi, jis nuolat tarp žmonių, girdi jų svarstymus, nuomones, atsiliepimus apie gyvenimą ir žinoma, periodinę spaudą. Visa tai skatina daryti tam tikras įžvalgas, kurios gali būti įdomios ir „Socialinių rašinių“ skaitytojams. Žurnalistikos entuziastas Mindaugas Jonušas ketina siekti didesnio profesionalumo. Jaunas žmogus turi aiškią žiniasklaidos viziją. Apie žiniasklaidą, darbą bei atradimus Mindaugas Jonušas prabilo mūsų skaitytojams.
Sutikti žmogų, kurio gyvenime tiek kontrastų kaip jūsų gyvenime retai pasitaiko. Kaip galėtumėte paaiškinti savo pasiryžimą suderinti prekybos centro kasininko, renginių organizatoriaus ir žiniasklaidos darbuotojo veiklą?
Jaunas esi tol – kol ieškai savęs, turi drąsos žengti į tau nežinomas veiklos sritis. Monotoniškas gyvenimas – ne man. Mano nuomone, didžiausia vertybė – ieškoti, kaip pasitarnauti žmogui ir tapti naudingu bendruomenei, visuomenei, kitam žmogui. Tiek darbas prekybos centre, tiek veikla renginiuose ar žiniasklaidoje – tai padeda įgyvendinti. Prekybos centre ypatingai svarbu paslaugumas, jautrumas žmogui, kantrybė, mandagumas. Renginiuose dovanoji gerą nuotaiką, o žiniasklaidoje būtinas objektyvumas ir tarnavimas perteikiant – tai, kas svarbu ir reikalinga, nepasiduodant susižavėjimui skandalais ar pagundai pateikti kažkieno užsakytą, iškreiptą informaciją. Kitaip tariant, viskas, ką darau profesinės veiklos metu – skirta žmogui ir dėl žmogaus.
Kas jus paskatino imtis plunksnos: noras paaiškinti, jog sceninio įvaizdžio „veidas“ negali būti tapatinamas su prototipu, jautėte tikrai aktualių žmonėms temų stoką, noras pasidalinti karčia patirtimi, jog žodis guodžia, o taip pat gali žlugdyti; nuostata, jog tuo, kas išgirsta, perskaityta negalima aklai tikėti, o reikia patikrinti savo, ne svetima išmintimi? Gal įtakos turėjo knyga, koks nors asmuo ar įvykis?
Visa tai, kas čia paminėta, žinoma turėjo įtakos „Socialinių rašinių gimimui“. „Socialiniai rašiniai“- troškimas vaduoti žiniasklaidą nuo grubių patyčių, bandymų kažką įteigti už mokestį, dalies gyventojų egoistinius interesus ginti nukreiptais tikslais. Šiandienos žiniasklaidoje taip svarbu būti arti žmogaus, jo džiaugsmo ir vargo akimirką, klausyti ir girdėti pašnekovą.
Mano, kaip žurnalisto praktika parodė, kad kasdien galime sutikti daug paprastų, bet labai išmintingų asmenybių, kurių mes dažniausiai nematome, negirdime, nenorime pastebėti, nes jie nėra žvaigždės.
Tačiau man mano herojai daug iškalbingesni už bet kokią vadinamąją žvaigždę, nes jie yra pajutę gyvenimo skonį. Tad pažinti, atrasti ir pristatyti kasdienos herojus, kurie turi imunitetą blogiui, sugeba dirbti, linksmintis, gerbti mūsų krašto tradicijas – man buvo, yra ir bus didžiulė laimė ir atradimas už kurį aš kiekvienam savo herojui esu labai dėkingas. Jų meilė pasirinktai veiklai – man atrodo didžiausia vertybė ir likimo dovana.
Žinoma, pirmiausia rašyti paskatino nuoskauda ir noras atsikratyti, kažkaip, spaudai bepokštaujant, man sukurtos stigmos. Nenorėčiau to niekam palinkėti. Galėjau užsidaryti depresijos pilname pasaulyje, bet sukaupiau ryžtą ir ištariau: sveiki – štai tikrasis aš. Gal mano rašiniai padės tiems, kurie atsidūrė panašioje situacijoje rasti prarastą dialogą su visuomene, nepalūžti, suvokti, kas jiems likimo neskirta ir, kad ieškodamas išeities, kito kelio, tikrai gali jį rasti, tik reikia atkaklumo ir optimizmo. Pesimizmas nėra gerasis brolis.
Kokios savybės būtinos žiniasklaidos darbuotojui?
Kaip ir minėjau, turėti jautrią širdį. Taip pat, kaip darnioje šeimoje būtina norėti girdėti ir išklausyti kitą asmenį, konfliktuojančias puses.
Būti arti žmogaus ir su žmonėmis, sugebėti ieškoti ir rasti istorijų, kuriuos būtų kaip žiburys ieškančiam savo gyvenimo kelio. Ne skandalai, ne pigios antraštės ar pigus populiarumas kaip žurnalistui, o jautri, mylinti ir atsidavusi žurnalistikai širdis gali atkreipti dėmesį į šiandienos žmogaus poreikius. Žmogus išsiilgęs tikrumo, pasiklydęs tarp amžinųjų, rinkos, globalizmo atneštų vertybių, todėl būtina keistis tiek pačiam žurnalistui, tiek skaitytojui.
Žmogus, įžengęs į periodinės spaudos kūrimo pasaulį, turi būti pasirengęs, jog gali sutikti šiurkštų, nekultūringą elgesį – dažnai kartojama frazė „be komentarų“ rodo pašnekovo sąžinės stoką, pyktį, kad buvo demaskuotas, nepasitikėjimą savo iškalba ir baimę apsijuokti. Tokiu atveju reikia neprarasti santūrumo, elgtis mandagiai, bet ir sugebėti parodyti, kad nepagarbus elgesys kompromituoja tą, kuris taip elgiasi. Pokalbių metu būtina jausti „raudoną liniją“, kurios nedera peržengti.
Kaupiant informaciją, tenka vykti į įvykio vietą bet kokiu oru ir bet kokiu laiku, ją parengti žiniasklaidos priemonei tenka labai operatyviai, nes laikas veikia naujienų nenaudai. Taip pat negalima atsipalaiduoti, patingėti tikrinti faktų, nes paskleidęs neteisingus faktus gali sužlugdyti niekuo dėto žmogaus gyvenimą. Na, ir visada šalia turi būti keletas žodynų, kalbos kultūros leidinių ir pastabi klaidoms tekste akis.
Gal galėtumėte kiek plačiau apibūdinti socialinių rašinių žanrą?
Žiniasklaida, kuri turi širdį. Skambu, bet labai aiškiai nusakanti mintis apie tai, ką aš kalbu ir kokios žiniasklaidos noriu. Norėčiau išskirti ypatingą skiltį „Žmonės“. Skiltyje kalbame apie Jus – paprastus, veiklius, labai talentingus, paklydusius ir radusius savo kelią. „Jūsų portretai Jums“ pasakoja apie Jūsų nuveiktus darbus bei pasiekimus. Daug talentingų ir labai gabių žmonių, galinčių būti pavyzdžiu kitiems, atsiveria šios skilties, kuri man ir skaitytojams- atradimų, džiaugsmas ir didžiulis malonumas, tekstuose. Kitaip tariant Socialiniai rašiniai – kasdienybės herojų žiniasklaida – kurta žmonėms ir dėl žmonių.
Ar siužetų ieškote ar jie atsiranda savaime?
Būna labai įvairiai: kreipiasi žiniasklaidos priemonės skaitytojai, sudomina viešos diskusijos, šalies aktualijos, skambutis telefonu. Parašius apie vieną įvykį, ateina kiti verti plunksnos. Itin sukrėtė buvusio tremtinio telefono skambutis iš onkologinės ligoninės. Tai buvo noras bendradarbiauti su žiniasklaida, visai gęstant gyvenimo žiburiui. Ne veltui šios žiniasklaidos priemonės šūkis – „Socialiniai rašiniai – jūsų portretai jums“. Kiekvienas tekstas turi savo istoriją. Kartais pasidomėti kažkokia tema paskatina savo ar vyresnio žmogaus prisiminimai, nuojauta, kad informacija gali būti įdomi.
Kartais klausi savęs, kas šiuo metu galėtų sudominti žmogų? Taigi pirmiausia nurodai sau tikslą, o paskui keliauji, bendrauji, ieškai įdomių asmenybių. Mano tikslas – tarnauti optimizmui, parodyti gražiausius žmogaus dvasios pradus, verslo gyvybingumą, pakritikuoti tuos, kurie sąmoningai ar nesąmoningai skaudina kitus. Todėl, jei tenka ieškoti temų, tai pirmiausia ieškai žmogaus erudito ar su įdomia patirtimi. Taip pat, kaip asmeniniame gyvenime bet ko nesirenki į draugus ar gyvenimo draugus, nes ir savo gyvenimuose mes nuolatos ieškome žmogaus kaip žiburio kaip didžiausio lobio, kad sukurti gražiausius santykius. Rengiant tekstą, džiaugiesi, kad pavyko įžvelgti tai, kas gražu žmonių santykiuose, bendravime.
Kai įdomus žmogus parodo pasitikėjimą žiniasklaida, ta priemone, kurios pagalba aš realizuoju save – tai teikia man džiaugsmo. Skaitytojams gali būti įdomios tiek elito atstovo, tiek kuklios profesijos žmogaus įžvalgos. Elito žmogus linkęs žiūrėti į realybę iš perspektyvos, jis kuria gražias idėjas, o daugumos žmogus daug gali papasakoti apie savo patirtį, jį užklupusią absurdo bangą, atskleisti gražių idėjų deformacijas.
Skaitant jūsų rašinius, galima pastebėti polinkį į grožinę kūrybą. Ar neketinate išbandyti savęs ir šioje srityje?
Publicistika – fakto literatūra. Grožinę literatūrą domina fakto poveikis, įtaka žmogaus tautos, tam tikros visuomenės likimui. Joje išgryninama, tai, kas gali jaudinti apskritai žmogų ar žmonių kartą. Mūsų visuomenėje daug mąstymo inertiškumo arba aptingę protai keliauja paskui tam tikro suvokimo formuotojus. Imunitetą padiktuotam realybės reiškinių vertinimui ugdo grožinė literatūra, kuri vis mažiau skaitoma. Tačiau, kai pasirodo tegu ir idealiai nenugludintas, nenušlifuotas kūrinėlis jautria tema – jis būtinai susilaukia skaitytojų dėmesio, jie pajunta, jog rado tai, ko jiems trūko.
Kai žiniasklaidos priemonė kviečia skaitytoją diskusijai, remdamasi faktais – labai lengva peržengti raudoną pagarbos privatumui liniją. Nurodydamas gerą ar blogą pavyzdį – veiki žmogaus likimą, gali pakenkti ne tik aprašytam žmogui, bet ir jo artimiesiems, vaikams, anūkams. Grožinė kūryba kviečia gilintis į tam tikrus visuomenės reiškinius, neatidengdama konkretaus žmogaus, konkrečioje vietovėje ar kitoje aplinkoje gyvenimo. Todėl grožiniame kūrinyje galima atviriau reikšti mintis, kalbėti apie grėsmes, priminti tai, ko nevertėjo užmiršti, pasamprotauti apie laimę, kelius į gerovės visuomenę. Kūrinio autorius modeliuoja tikrovę ir teiraujasi – kaip, bičiuli, jaustumeisi tokioje situacijoje?
Kažkada regioninė spauda, kuri buvo mažiau kontroliuojama, buvo kelio į kūrybos pradžią priemonė. Dabar toji tradicija nebe labai puoselėjama. O kodėl jos neatgaivinti? Skubantis, daug dirbantis žmogus mažose vietovėse, kur nėra bibliotekos ir neprekiaujama knygomis, pradeda atprasti nuo skaitymo. Jei toks žmogus, vargu ar tikėtina, kad atkakliai ieškos knygos, laikraščio skyrelį su grožine kūryba pirma pavartys, o paskui, susidomės ir perskaitys.
Tada, visai įmanoma, grįš į „skaitytojų klubą“… Todėl esu dėkingas portalui „Miesto naujienos“, kuris leido paeksperimentuoti. Socialinių rašinių skiltyje atsirado rubrika #Istorijos ir jau spėjo užkariauti skaitytojų širdis dėl savo aktualumo ir gyvenimo epizodų, kurių veikėjais esame daugelis.
Grožinė kūryba žiniasklaidoje lyg lengvas pienės pūkas šiltą vasaros dieną leidžia skaitytojui atsipalaiduoti, nurimti, pamiršti bent valandėlei vargus ir atsiduoti žodžio grožiui ar galbūt savo gyvenimo vingių apmąstymui. Kiekviena istorija savita, skatinanti dėmesingumą kitam žmogui, paryškinanti realybės kampus, mokanti pasitelkti ironiją, kai ištinka sunkumai. Impulsas tokiai kūrybai man buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus renginys, vykęs Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje „Novelės ruduo“. Kurioje laimėta europremija.
Parengė – Snieguolė Bučko