Santuoka, šeima, partnerystė – žodžiai dažnai linksniuojami socialiniuose tinkluose, forumuose, jaunimo ir senimo diskusijose. Psichologai, teisininkai, senukai ir paaugliai bando nuspėti sąvokų turinį, bet, kuo giliau į mišką, tuo klaidžiau darosi. Nelengva šiais laikais būti jaunikiu ar nuotaka, nes meilės tokios, kokia minima Švento Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams sunku besurasti. Tačiau žmonės tuokiasi, kuria šeimas, bet, kodėl tiek daug žmonių, peržengę ketvirtą dešimtį, ištaria – „vaikiausi miražą.“
Pasiklydę nepažįstamoje stotyje
Visuomenė daugeliu atžvilgių dabar tolerantiška, leidžia gyvenimą tvarkyti, kas kaip išmano. Vaikai išauga ir senelių globojami, ir kiekvienas brolis ar sesė skirtingų tėvų per šventes lankomas. Dabar gausėja vaikų, kuriuos valstybė gelbsti nuo pavojingų tėvų ir atiduoda auginti svetimiems. Nauja karta užauga be namų jaukumo, tinkamo šeimos pavyzdžio, matę tokių vaizdų, kad juos įtikinti, jog [i2““] „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, Ji visa pakelia, tiki viskuo, viliasi ir visa ištveria“ Taigi, jaunystė skirta mylėti, o sužeista dvasia neleidžia išsiskleisti meilės žiedui, dviem žmonėms tapti vienu – mes. Jie jaučiasi lyg du pakeleiviai, susitikę vėlyvą vakarą nepažįstamoje stotyje ir su nerimu ir baime saugo kiekvienas savo pirkinių krepšį.
Santuoka su blondinu, brunetu ar limuzinu
Meilei reikia svajonės. Bėgo šimtmečiai, o pavasario užkluptos mergaitės vis kuždėdavosi: „manasis juodaplaukis, akys tiesiai į širdį žvelgia. Jis tvarkingas, visokių darbų moka. Vaikinas, žvelgdamas į mėnesienos nušviestą kiemą svarstė: kokios gražios mano šviesiaplaukės garbanos, jos šypsena gera, ji nedrąsi, kukli, bet rūpestinga. Mūsų seneliai, tėvai buvo išmokyti vertinti tas mylimojo ar mylimosios savybes, kurios gali padėti gražiai nugyventi amžių drauge, dovanoti laimę vienas kitam ir vaikams.
Dabar viską užvaldė mados. Žinoma, mados kupinos ir svajonės. Abu svajoja apie mergvakarių ir bernvakarių šėlsmą, pasivažinėjimą limuzinu, kad vestuvių prabanga nustebintų svečius. Belaukiant madingojo ar madingosios, tinkamo parodyti giminėms, vienatvė pastūmėja į nuotykius, nusivylimus, nuoskaudas. Širdis lieka išdeginta, žarijose dar sužėri valdžios, galios troškimas. Niekas manęs nesuvaržys, aš turiu teisę į asmeninį gyvenimą. Niekas negali atimti asmeninio gyvenimo, kad ir nuspalvinto vienatvės dviese atspalviais. Tokia asmeninių gyvenimų suma augina pavydą, nepasitikėjimą, pyktį, priekaištus tik ne džiaugsmą.
Legendose apie meilę pasakojama, kad didžiausios kliūtys, negandos, giminių nesantaika, grėsmė gyvybei neturėjo galios išskirti mylinčių žmonių, priversti atsižadėti troškimo būti kartu. Bet tai pasakojimai apie troškimą būti kartu, o ne nustebinti kaimynus, bendradarbius ,gatvės praeivį. Dabar poras suvienija ir išskiria snobizmas. Šalia savęs norima turėti prie rūbo derančią papūgą, šunį ar(ir) bičiulį. Arba jų visų atsikratoma, kai jie tampa nemadingi. Pastaba, juokelis išskiria poras. Gal reikėtų prisiminti, kad turime akis ne tik ausis ir gebėjimą įvertinti kitą žmogų be pavyduolių ir kitų patarimais apipilančių įkyruolių.
Meilė neturėtų elgtis netinkamai.
Niekas negali smerkti to, kas sąžiningai pasako kitam, kad jausmas ne abipusis. Suprantama, kad pasitaiko suklysti dėl savo jausmų ir labai sunku prisipažinti, bet melas, delsimas – nėra gera išeitis. Žmonija įvairiais šimtmečiais bausmėmis bandė valdyti bendruomenės žmonių jausmus, dabar ji jau pavargusi nuo dažniausiai beviltiškų pastangų. Taigi, mes laisvi ieškoti laimės, ten ,kur jos niekas nėra radęs, džiaugtis trupiniais nuo kito laimės stalo, tarnauti ir šypsotis netikra šypsena, kai partneris, sugyventinis ar kitas madingas veikėjas primena, kad ateis kada panorės ir išeis, kada sugalvojęs… Kovoti dėl autoriteto bendrijoje, kuri nenori leisti ištrūkti iš nelinksmai džiugaus gyvenimo.
Kiekvienas žmogus veikia kitą, jo vertybines orientacijas ir nuostatas. Žaisti meile nėra garbinga. Tai nėra dviejų žmonių reikalas. Lengvabūdis noras išbandyti savo viliojimo galias ir pradingti, atima pasitikėjimą, išguja atvirumą, dėmesingumas, iš kurio pasijuokiama nuvysta. Todėl mergaitė ar vaikinas atvira širdimi skubantys patirti meilę – patirs išrinktojo dvasios nuodėgulių aitrumą. Taip suksis vis didėjantis nuoskaudų ratas. o žmonės yra gimę būti LAIMINGAIS.