Perskaičiau darbo skelbimą, darbininko ieškojo kažkur už šimto kilometrų nuo mano namų. Tiesą sakant, vakar pastebėjau, kad man jau gerokai išretėjo smilkiniai, o pastovaus darbo neturiu, namų taip pat neturiu – gyvenu tėvų namuose. Gerai, kad jie užsienyje ir namuose man laisvės niekas nevaržo. Nepiktnaudžiauju ja, bet kantrybė senka. Dar pora metų ir nebegalėsiu įšokti į jokios karjeros traukinį. Keturiasdešimtmetis turi dantimis ir nagais laikytis to, ką pasiekė anksčiau, kad neišbyrėtų kaip smėlis pro pirštų tarpus. O pro mane tas anksčiau sprukte paspruko. Perskaičiau skelbimą ir nutariau bandyti keisti gyvenimą. Skelbime atlyginimas nurodytas nuo iki.
Jei pasiūlys-nuo – kvailystė daiginti viltį – neužteks pinigų jokiai pastogei išsinuomoti. Bet, gal Dievas leis sutikti malonią bendradarbę su jaukiais namais… Svarstydamas visus už ir prieš, nuėjau į autobusų stotį. Autobusas jau ruošėsi išvykti, bet aš spėjau į jį įšokti. Tai buvo geras ženklas. Apsidairiau, tikėdamasis, kad likimas į autobusą įsodino tą, kuri nusišypsos ir pasakys: mano namai tokie erdvūs, o aš tokia vieniša. Deja, važiuoklė buvo kimšte prisikimšusi plepių močiučių. O, varge, jos būriu grįžo iš kažkokios šventės.
Taigi lalėjimui, plepėjimui nebuvo galo. Atsisėdau toliau nuo jų, bet jų balsai skardūs… Autobusui važiuojant, pokalbio garsai ir mašinos burzgimas susiliejo į vieną monotonišką gaudesį, iš kurio viena kita frazė išskrisdavo visai suprantama. Žiūrėjau ne į jas, o pro langą. Tai kalbėtojas teko įsivaizduoti.
Daugiausia sklido po autobusą vienas balsas. Kažkodėl įsivaizdavau, jog jo šeimininkė ryši skarutę, baltą su mėlynais taškeliais. Su tuo balsu lenktyniavo melodingas, švelnus balsas. Pavadinau choristės balsu. Trečias – kimus, žaismingas, ironiškas. Toje garsų puokštėje išgirdau ir vyrišką balsą . Pilypas iš kanapių pamaniau apie kalbėtoją. Jis lyg užsikirtusi vinilinė plokštelė kartojo „Visi jie“ .
Tada supratau – senoliai politikuoja. Man pasidarė įdomu.
Ten, kaip ir visur – žmonės dėliojami, kaip šachmatų figūros. Jei reikia kiton partijon pasiunčiami. Vaikai mokykliniai žinias per televizorių girdi – mokosi Rytų išminties – „prie nieko per daug neprisirišk” – aiškino kimus ironiškas balsas.
Kažin, ar greit bus krizė? Sugrąžintas santaupas išleidom, atgautą tėvų žemę pardavėm – kaip išsiversim. Norėjau, kad laidotuvės būtų gražios. Vaikų basų pasaulin nepaleidom: mokslo sočiai gavo. Dirba penkiolika metų. Kraitinę marčios mašiną keisti reikia. Ką gavo, tą turi. Alkani nesėdi, bet Savo gerovei neuždirba,- nerimavo choristė.
Anie apie sutarimą prabilo. Kažin, ar protas į svečius užsuko, ar todėl, kad suprato, jog gulbės, lydžio ir vėžio komandos nugriso? Girdėtus poterius naujais keičia,- dėstė moteriškė „taškuota skarele“.
Visi jie tokie,- apibendrino vyriškas bosas.
Sunkų reikalą pradėjo. Tvirtumo, oi, kaip reikia. Kad tik to tvirtumo neišklibintų visi vėjai – nerimavo „taškuotoji skarelė“. Ginčijosi, bėgti buvo susiruošę, bet kažkaip susitelkė, neišsibėgiojo,- džiaugėsi choristė.
Nauja šluota gražiai šluoja. Paskui dantys atšimpa ir stipresnio judinti nedrįsta. Taip buvo, būdavo ir bus,- optimizmo nerodė „taškuotoji skarelė“. Visi jie tokie, – aiškino Pilypas.
Pasitikėjimą gavo. Visi ąžuolu linki būti. Taip reikia ąžuolų ne karklų, kuriuos ožkos graužia, kol sugraužia,- poetiškai prabilo choristė. Kelio kryptis, rodos nesikeis. Tik, kad….keleiviai atgal nepasuktų,- linkėjo „taškuotoji skarelė“.
Pilypas, matyt, užsnūdo ir Saliamoniškojo apibendrinimo nebeištarė. Gal ir aš protarpiais snustelėdavau ir ne viską girdėjau, todėl žodžiai aplink skraidė, ne visi sugauti, ne visi į suvoktinį sulipdyti. Tik norėčiau tikėti, kaip ir autobuso liežuvautojai, kad minėjo, jog prie aklavietės ilgai nestovima, ji priverčia ieškoti išeities ir susikalbėjimo.
Mindaugas Jonušas