Vėl girdime šiurpinančias istorijas apie paauglių ir jaunų žmonių „žygius“. Pasklidusi informacija be apibendrinimų, be atsakingų už ugdymą ir jaunų žmonių dvasinę sveikatą asmenų pasisakymų, ką jie mano ir kaip žada kiek įmanoma užbėgti už akių bėdoms, yra tik savotiškas pamokymas tiems, kurie ketina pasižymėti tokiu pat būdu. Jei sistema yra nutolusi nuo realios jaunimo ugdymo padėties, o be diagnozės sunku skirti vaistus reikalingi tyrimai, kurie padėtų gydyti visuomenę.
„Socialiniai rašiniai“ nėra ta organizacija, kuri galėtų atlikti išsamius tyrimus, bet norėtume, skelbdami žmonių susirūpinusių būsimąja karta nuomones praskinti kelią tyrimų hipotezėms. Taigi judrioje Klaipėdos vietoje senojoje kelto prieplaukoje kalbinome poilsiautojus apie opią problemą. Apklausa – anonimiška todėl, kad žmonės atviriau pasisakytų. Respondentai buvo klaipėdiečiai ir poilsiautojai, miestiečiai ir iš įvairaus dydžio gyvenviečių, įvairios socialinės padėties išsilavinimo ir amžiaus žmonės, sutikę pasidalinti savo nuomone. Žmonių vardai pakeisti. Įdomesnes mintis pateikiame.
Ką jūs manote apie ir vėl paskelbtus paauglių ir nesenai su paauglyste atsisveikinusių jaunų žmonių žiaurius nusikaltimus?
Ponia Rasa, dviejų moksleiviško amžiaus vaikų mama, trisdešimt dviejų metų tarnautoja
Nobelio premijos laureatas pedagogas ir rašytojas Viljamas Goldingas teigė, jog paaugliai, jauni žmonės, būdami už savo bendruomenės ribų, tokio pat amžiaus grupėje, gali pasielgti labai žiauriai. Todėl visomis auklėjimo priemonėmis reikia stiprinti šeimų tarpusavio vidinius ryšius. Sudaryti sąlygas ir skatinti kartoms daugiau bendrauti. Vienų paauglių bendravimas visokiose turizmo sodybose, sodo nameliuose, slampinėjimas gatvėje prie gero nepriveda.
Artėja mokinių išleistuvės. Mokyklos, kultūros įstaigos turėtų rodyti daugiau iniciatyvos, kad mokiniai nepradėtų naujo gyvenimo etapo nuo netinkamų patirčių. Juk branda tai ne girtuokliavimas, instinktų atpalaidavimas, bendravimas tokioje terpėje, kuri neduoda nieko dvasiai, nei protui. Tėveliai neskatinkite abiturientų puikuotis neuždirbtais rūbais, papuošalais, brangiais restoranais. Tokie dalykai išveja iš širdies gražiausią dalyką – mokyklinę draugystę.
Ponas Andrius- pensininkas, buvęs vairuotojas.
Kovojama su jaunimo ydomis, priklausomybėmis žodžiais, o ne paveikiomis priemonėmis. Taip, mažiname prieinamumą prie alkoholinių gėrimų, o ką jiems pasiūlome vietoj tokių linksmybių. Senukai kaimuose susirenka bendruomenės namuose į šokius, o jaunimas ten nepageidaujamas. Senųjų bendruomenė mėgsta patyliukais pasivaišinti ne sumuštiniais, nenori, kad vaikai matytų. Jaunimas neturi užsiėmimų, rimtų tikslų, nesimokyti skatina patys vertinimo kriterijai: antai, kaip patenka baigiamojo gimtosios kalbos egzamino laikyti mokyklos veikėjai, kurių rašybos žinios vertinamos nuliu. Kiti gimtosios kalbos vertinimo kriterijai pridengia esminį nemokėjimą ir štai turime mažaraštį su brandos atestatu. Jis neparuoštas gyvenimui, kaip kultūros vartotojas. Koks bus jo laisvalaikis – aišku.
Artėja profilaktiniai moksleivių sveikatos patikrinimai. Kodėl neįtraukiami patikrinimai dėl narkotikų vartojimo nustatymo. Nereikia slėpti, kokia drausmė mokykloje. Greitai teks mokykloje numatyti patalpas, kur galės izoliuoti tuos, kurie nerodo nei visuomenei, nei mokyklos bendruomenei jokios pagarbos. Jų elgesys trukdo mokyti ir mokytis, o mokyklos bendruomenės bejėgiškumas iškelia nepraustaburnius, kaip mokyklos šaunuolius ir sektinus pavyzdžius kitiems paaugliams.
Brigita, pensininkė, buvusi mokytoja.
Noras būti žiauriu, filmuoti savo žiaurumą rodo dvasinį luošumą. Juk tie, kurie taip elgiasi žino, kad renkasi kelią į pražudytą gyvenimą. Žmogaus prigimtyje užprogramuota saugoti gyvybę, žiaurūs vaizdai sukrečia, jie nemalonūs. O jei darosi kitaip – atsiranda ligūsti norai – tai reikia dairytis, ar tai ne narkotikų, alkoholio pasekmės smegenims. Arba gal jaunus žmones užklupo ir suluošino per daug sunkus gyvenimas.
Tėvų rūpesčiai slegia vaikus, tas nuolatinis nesaugumo jausmas, neprognozuojama ateitis, gyvenimas ant atskirties ribos, tėvų stresai dėl nuolat gresiančio nedarbo. Tokioje situacijoje esančių šeimų vaikams nepalūžti padėtų poilsis, judrūs žaidimai lauke, vasaros darbas , atėjus prie paauglystės ir jaunystės ribos. Pailginome mokslo metus, atimdami laiką socialiniams įgūdžiams įgyti, pratiname dykinėti.
Nebegalima vaikų vadinti tėvų užvadėliais. Kas perims tėvų ūkius kaime, kai tada kada lauko darbų daugiausia vaikai dykinėja mokykloje, neugdoma nei būsimam ūkininkui reikalinga jėga, nei ištvermė. Praeis dešimtmetis, ar beragausime savo kaimo duonutės. Tėvų rūpesčiai kelia norą pabėgti nuo tikrovės, pabėgama, mokymosi programa tampa neįkandama, gero žodžio nebegirdi nei namuose, nei mokykloje, tai kaip neims nekęsti ir savęs ir kitų.
Neteisinga manyti, kad štai kitose šalyse vaikai mokosi ilgiau, tai ir mūsiškiai gali. Reikėtų pasidomėti, ką vaikas jaučia, kaip jį veikia visuomenė, kur skaičiai užstoja ir paslepia žmogų. Kitų šalių vaikai gyvena stabilesnėje visuomenėje. Pirma reikia sukurti vaikui palankią aplinką, paskui mąstyti apie mokslo metų ilginimą. Nors gal reikėtų orientuotis į greitesnį išmokimą ir išmokymą.
Dar neprotingesnis ketinimas paslėpti paauglį mokykloje, kad jis, nemielas ir bjaurus, po kojomis nesipainiotų. Problemų pilnoje, vaikui nepalankioje aplinkoje gal ir nusaugosime valandą, kitą. Bet, kai ištrūks, tai ištrūks.
Norint pasiekti teigiamo rezultato, reikia įvairių poveikių, bendravimo su bendraamžiais ne tik mokykloje ir gatvėje. Na, o pats geriausias vaistas darbas.
Valdas, darbininkas, trisdešimt metų, augina sūnų.
Mes žiaurūs savo vaikams, jie auga taip pat žiaurūs. Tėvas dirba, mama dirba, močiutė dirba. Auklėtoja mąsto, kaip sulaukti kitos algos. Vaikas kimbasi į visas tvoras, kad nebūtų išvestas ten, kur jam nepatinka. Blogiausia, kad vieni vaikai matomi, kiti nematomi grupėje. Nuoskaudos, o ne meilė kaupiasi širdelėse. Kai mamos augino vaikus, visi buvo dukrelės, sūneliai. Mama šokdavo ginti nuskriaustąjį, drausminti skriaudėją.
O darželyje jie svetimi, pavargusi nuo didelės grupės auklėtoja neskuba teisingumo vykdyti. Taip ir įsigali nuostata, kas stipresnis, tas šaunesnis.
Su tėvais vaikai praleidžia mažai laiko. Darželyje dar juos prižiūri. Pradinukai net suplukę stumdosi, grumdosi per pertraukas, mokosi žiaurumo. Šeimos albume turiu nuotrauką, kur mano močiutė nufotografuota per pertrauką su mokytoja ratelį – žaidimą žaidžianti. Kodėl tos tradicijos neatgaivinti, kodėl mokytojai pertraukos valandų nepridėti darbo žiniaraštyje.
Dalia. Dvidešimt aštuonerių metų valytoja.
Auginu penkerių metų dukrelę. Dirbu valytoja. Darbas nenormuojamas. Seniau vakare išvalydavau patalpas ir eidavau namo. Dabar turiu sėdėti aštuonias valandas darbe. Išsivalyti nemažą patalpą reikia labai mikliai, nes darbuotojos nekantrauja įjungti signalizaciją ir eiti namo. Nuo beprasmio buvimo, o paskui skubėjimo, nuo rūpesčių, kas ten namuose, tapau irzli. Kai pradedu valyti, tarnautojoms dar esant patalpose, jos visai nesuvokia, kad reikia gerbti kito darbą. Tai vėl pritrupina, kažką išlieja, šiukšlių priruošia. Ieškausi kito darbo.
Ateina vaikas su knygele, žaislu, o aš visai nebenoriu su mažyle užsiiminėti. Liepiu eiti pačiai žaisti, nusimena lūpą atkiša. Kada nors kils bėda dėl tokios vaikystės. Bet toks jau gyvenimas, niekam nerūpi darbe, kad mamos turi jėgų užtekti vaikams, niekas jų netausoja.
Taigi, kaip auginame vaikus taip jie ir užauga. Blogai, kai žmogus matomas tik, kaip darbininkas ir mokesčių mokėtojas. Reikėtų daugiau dėmesio skirti tiems, kurie ugdo naują kartą. Vaikai, šykščiai matydami žmogiškumo savo aplinkoje, užmirštami, tol, kol ko nors neiškrėtė, geri, gailestingi tikrai neužaugs.