Dažnai praeivis, pamatęs būrelį vaikučių parke, koncertų salėje, muziejuje, viešajame transporte užuot susigraudinęs ir atsidusęs , ištaręs –„ gražus atžalynas auga”, pajunta nerimą ir bando suvokti, kas nutiko mūsų jauniausiai kartai. Vaikai primena robotukus su sutrikusiu mechanizmu, kuris juos drasko ir verčia nesąmoningai judėti, kalbėti, rodyti agresiją. Blogiausia tai, kad suaugusiųjų akis ir ausis taip priprato prie vaikų chaotiško elgesio, kad jis nebėra koreguojamas.
Kas galėjo nutikti?
Visi mes mokame už civilizacijos patogumus, judrumo stoką ir stresų kupiną gyvenimą. Vaikas turi būti judrus, laimingas, nieko nėra gražesnio už mažylio krykštavimą, juoką. Tačiau jis turi bręsti, mokytis etiketo, kontroliuoti save, nepamiršti savistabos. Jei jis ar ji per visą renginį nežvilgteri į sceną, o tik taikosi, kaip įgnybti, papešti už plaukų šalia sėdintį vaiką – tai jau nebe normalu. Kai mama aimanuoja, jog jos vaikas, nejausdamas baimės lekia po automobilio ratais, o ji bijo, kad bandydama jį apsaugoti nuo pavojaus, bus palaikyta smurtautoja – verta susirūpinti. Suprantama, jog renginyje su estafetėmis, judriais žaidimais, kieme žaisdami kvadratą ar karą vaikai triukšmauja, tačiau, kai blogas elgesys tampa lyg priklausomybė, vaikas stengiasi atkreipti dėmesį išdykavimu, ne jis valdo savo emocijas, o agresija, protestas prieš visą pasaulį valdo jį ir dėl tokio savo elgesio jaučiasi nelaimingas, nes vaikui taip reikalingi pagyrimai, išreikšta vyresniųjų teigiama nuomonė – tai jau bėda.
Galime manyti, kad šiuolaikinis gyvenimas uždėjo vaikams ant pečių per didelę naštą: jis jaučia mokytojo nepatenkinto atlyginimu, darbo sąlygomis, socialinėmis garantijomis nervingumą arba abejingumą darbui ir vaikui, kartu su šeima patiria nuotaikas kurias kelia tėvų darbo praradimas, nepritekliai, pervargimas nuo per didelių darbo krūvių. Televizijos socialinės laidos rodo, kad savistaba, savitvarda tampa nemadinga. Nesunku pastebėti, kad nuo jaunosios kartos ugdymo nusigręžė bendruomenė, kurioje vaikas auga. Augdamas vaikas turi suprasti, kad jis auga ir keičiasi reikalavimai. Tačiau, kaip jis įgis gero elgesio įgūdžių jei blogam elgesiui abejinga aplinka.
Vyresnioji karta prisimena, kad vaikystėje dažnai girdėjo pastabas: tėvai sakydavo: „vaikeli, žmonės pamanys, kad tu kvailutis ir nemoki elgtis“ Kaimynai nelikdavo abejingi ir gėdindavo išdykėlį: „vaje, kaip tas vaikas elgiasi, o juk jis yra mokinys”. Būdavo, kad tėvai įspėja: su bendraklasiu Jonuku nedraugauk, jis negražiai kalba.
Nemalonios pastabos, tačiau jos ugdė brandų elgesį. Dabar tylime ir laukiame, kol žmogus pats įgaus proto tol, kol tenka penkiasdešimtmečiui ar vyresniam asmeniui kviesti policiją, kad apgintų jo ugdytojus. Ne kartą pareigūnai gelbsti nuotaką nuo jaunikio smurto, bičiulį sugėrovą nuo draugužio, kuris kartu leidžiamam vakarėliui pagyvinti, kad žiebia, tai žiebia…
Šiomis dienomis teko Klaipėdos penktojo maršruto autobuse keleivei stebėti kažkur kartu su mokytoja vykstančių mokinių būrelį. Jie stumdėsi, grumdėsi tarpusavyje, makalavo kojomis, stengėsi įspirti priešais sėdintiems keleiviams. Nevyko joks pokalbis apie tai, kur jie pabuvojo ar ketina vykti, nesidalino įspūdžiais apie tai, ką matė išvykoje. Tik jie tarsi kažkokie dirvos gyvūnėliai nesąmoningai judėjo, krutėjo, trukdydami kitiems keleiviams.
Kaip reagavo išvykos vadovė, vairuotojas?- paklausite jūs ir išgirsite atsakymą, jog niekaip.
Toks elgesys, matyt, nieko nestebina, nes pernelyg įprastas. Norėtųsi palinkėti tuo maršrutu turintiems keliauti žmonėms nesutikti šių vaikelių, kai jie ūgtelės ir sustiprės jų rankos ir kojos. Senolių pasakymas – „ Mokyk Jonelį, o ne Joną“ mūsų laikais nebemadingas.
Reikėtų, kad ir šeimoje ir mokykloje vaikai būtų mokomi gražaus elgesio, etiketo, savistabos. Jei jiems niekas nepadės išmokti brandžiai elgtis, ir jie taps nelaimingi, ir tie, kurie atsidurs jų draugėje. Gyvenimas rodo, kad etiketo pamokos būtinos mokykloje kiekvienam vaikui.