Daugelis tėvų be didelio džiaugsmo prisimena pirmuosius penkerius savo vaikų metus. Tai laikotarpis, kai vaikas įgauna stiprų imunitetą. Kadangi praėjo tie laikai, kai vos pramokęs vaikščioti mažylis būdavo atiduodamas vyresnių brolių ir sesių globai, augo didelio kiemo erdvėse, bet ir iš to kiemo, jei ištrūkdavo niekas labai nesukdavo galvos.
Taigi, ąžuoliukai ir liepaitės auga gražiai prižiūrimi, mažai laiko praleidžia lauke, erdvė ribojama, kad didelę vaikų grupę prižiūrinčiam ikimokykliniam pedagogui būtų įmanoma visus sužiūrėti, judėjimas taip pat, dozuotas – neduok dieve, kas nors atsitiks svetimam vaikui. Tą vaikystės etapą vieni vaikai įveikia sėkmingiau, kiti pasiekia mokyklinį amžių sugniuždyti, jų vaikystės prisiminimai tokie: pavasarį gėriau vaistus iš tamsaus buteliuko, o rudenį nupirko miltukų pakelyje su gražiu piešiniu.
Prabėga ankstyvoji vaikystė, ateina paauglystė. Tėvų, senelių globos ir meilės vaikui nebepakanka, kad jis taptų laimingas. Jam reikia pasaulio pripažinimo, draugų, bendravimo. Gatvės vaikai prasto fizinio pasirengimo bendraamžio nepriima arba skiria menką vaidmenį, tyčiojasi. Sporto mokyklose ieškoma tik, turinčio fizinių duomenų būsimam sporto profesionalui. Medicininė įstaiga mėgsta vaistus. Net jei būtų vietovėje kinezioterapijos centras ten be rimtos diagnozės nepateksi, be to, vargu, ar tai tinkamas būdas ir fiziniam lavinimui ir socialinių ryšių kūrimui. Aplinka primins sirgimus ir gydymus, nesuteiks pasitikėjimo savimi.
Taigi, tikinčiojo jaunimo, žygeivių, skautų organizacijos mažiau reikalingos būsimiems atletams ir daug labiau tiems, kuriems toli iki atleto. Su tokiomis vaikų grupėmis jaunimo organizacijų vadovai nėra apmokyti dirbti. Trūksta supratimo, veiklos lankstumo. Todėl, jei paauglys neapdovanotas ištverme, jėga, šių savybių išsiugdyti padėti nėra kam. Tu turi būti šoklus, vikrus, greitas, nebijoti šalčio. Po pirmos sueigos – stovyklos lapkričio miške skautystė baigiasi. Taigi, Dievui tėvynei, artimui tarnauti gali tik įveikęs lapkričio miško išbandymą.
Paauglystės metai be romantikos, be laužo ugnies, pokalbių su, sakykim, su daug keliavusiu, išmintingu vadovu, jaunatviškos draugystės, stovyklos nuotykių – didelis praradimas. Stiprus prie silpnesnio gali prisitaikyti, o silpnesnis atstumtas netenka gyvenimo džiaugsmo, ankstyvosios jaunystės įspūdžių. Todėl tikrai reikia jaunimo organizacijų, kur galėtų pritapti ir ugdyti save, panaudoti skaitovo, pasakotojo, muzikos gebėjimus ir kartu siekti įmanomais būdais ištvermės, geresnio fizinio pasirengimo.