Sponcoriu būt dalyks ištikra yra rimts i reikalauj tam tikruos tvarkuos galvuoj. Iš vienos puses – darbs gražus i reikalings. Bet iš kituos puses pažiejus – nu a tikrai visus remt reik? Tigi neužteks tiek išmones i liešų, o pagalbas reik daug kam.
Nesiunčiu aš esemesų, nepervedinieju pinigų į feisbuka nelaimes. Aš pasijemiau nelabai poluliarę i ne visai socelei atsakingą nišą. Švelnesne būda a inteligentiškesni žmuones ją išvis ignoruoj i apsimet ka niera. Bet yra.
I kritikas dažnai susilaukiu, žmuones man saka “Tegu ein užsidirbt, o ne kaulyt centus prie Norfas i paskui viską ant rašala išleist”. Bet yra i če tokių dalykų, katruos pakeist ne taip lengva, o išgert visi nuor. Realybe gi ne visiem pakeliama, ypač Lietuvuoj.
Nu, bet istuorijų i išgyvenimų įvairių būn. Mana, kaip remieje veikluoj, visokių atveju yra buvę i pagrinda susimąstyt irgi esu radęs.
Pavasaris, einu žuodžiu aš link Lyras. Sumetem su Andrienu biudžetą ant Kvietine. Biudžets nedidelis, grynai neviršyj puoreikę. Nu gal tik keleis centais. Bet kaip i visi normalūs remiejai, aš sumų tikslių neprisimenu, o už centus maišiuką paimsiu :)
Pripuol prie manes toke senike, vašeliu nerta balta kepurike. Apsibliuovus visa, akys rauduonas, upelei per žandus tek i virpanče lūpa saka man:
– Vaikeli, a gali padiet močiutei? Atvežiau anūkę če į liguonine. Susirga smarkei, reik grįžt į Juoniškį, paimt daiktų visokių. Daktars vaistų priraše, o pensijas pats žinai kokes. O da i gausiu tik kitą savaite. O vaistų daba reik. Anūkike smarkei serg, – kukčiodama diesta vargšike man.
Biški teka išgyvent vidinį konfliktą, nes kaip miniejau, biudžets ryškią ribą tur i paskaičiuots gana tikslei. Bet močiutes istorija prieš Gubernijas apyvartą akivaizdžei turieje pranašumą. Bobute visa kalatuojas, bieda žiauriai rimta.
– A tai kiek tau trūkst, močiut?
Garsiai pradieja senike skaičiuot, bilets kažkiek, tabletes tiek. Va biški susirinka, bet da trūkst. Paskaičiuoju i aš, žiūriu ka vietoj 8 alaus liek tik viens.
– Tai kiek gali sūneli, kad i 10 centų, – saka jinai man.
Stuoviu i galvuoju, bobute i taip beduoj, o da bliaut če prie Lyras kol viską susirinks gerą valandą jai reiks… Autobusas į Juoniškį važiuoj tikslei ne nuo Lyras, vadinas reik da i ant talona iki stoties. Žuodžiu, likau aš i Andriens be Kvietine, o senike palydiejau iki 12 autobusa.
Einu laimings atgal, tuščiom rankom i kišenem, bet su gera investicija į karmą. O investicijai atsipirkt kaip tik tuo metu buva kur. Buvau nusprendęs imtis gyvenime puokyčių, ka tapčeu respektabilus mūsų ekonomikas vienets. Sava syvy buvau išsiuntęs į visas įstaigas, katruos ieškoje komunikabilaus, aktyvaus, į rezultatus orientuota, motyvuota, su nuosavu automobiliu vadybininka, ka galietų mokiet nuo darba rezultatų priklausantį atlyginimą.
Po kelių mienesių paskambina man iš vienos firmikes vadovs, saka reik į puokalbį atvaryt. Nu kaip taisykle, normalūs biznierei kviečias puokalbiui į kavines. Šiauliuos tam geriausia vieta yra Presto. Prie arbačikes gali viską apšnekiet. Nu i aplinka grynai toke motyvuojanti siekt permainų i tikslų. Pozityva oaze Bulvare.
Puokalbis vyka sklandžei, aš labai profesionalei atsakinejau į visus būsima šefa klausimus. I paaiškinau kode būtent aš, i kuom naudings būsiu jo organizacijei, i kaip save įsivaizduoju po 5 metų, i ka greit muokaus, i ka mašina kura nedaug ryn. Šefs sake tai labai gerai, nes už kurą duod 50 eurų, o visa kita pats pilsiu. Žuodžiu svajuonių darbs, tik taip i nesupratau ką pardaviniesiu. Sumušem pitakais i siedim arbačike dagert bendruom temom pasyvei šnekiedami.
I tada viel priein senike, ta į kurią suinvestavau karmas taškus. Kepurike net ta pati. Saka man viel bliaudama:
– A gali, vaikeli, močiutei padiet? Aš va katik einu iš poliklinikas nuo buokšta. Man silpna, viena ranka neveik. Daktare vaistų priraše, o pinigų neturiu. Buts tuščias Ežera gatvej, net telika nebeturiu.
– O tai anūke ką? – klausiu biški sumišęs. Užlinka galvuoju a ką.
– Neturiu aš, vaikeli, nei vaikų, nei anūkų. Nier kam manim pasirūpint, – viel ta lūpa virp, graudžei ašaras ried.
Nu i če viskas išaiškieje. Išaiškieje, ka mana investuotas liešas buva panauduotas ne karmas taškam uždirbt, o per neaiškes procedūras buva nukreiptas į juoda i neapskaitytą rinką.
Aš prisimenu, kaip man tada buva gaila tos močiutes, kokie tyri jausmai ir graudulys mane buva užvaldęs. Nu, o daba gavos atvirkščei, emocijų rodykle šuove į redlaina zoną. Pablūdau biški, stengiaus nesikeikt, bet vistiek gavos nemandagei.
Visiem Presto inteligentam irgi viskas aišku tapa, išsprogusiom akim į mane žiūrėja. O viena ponia, niekinamą žvilgsnį mesdama, dave močiutei pitaką. Pitaką blin, ka mame sąžine užgriaužtų, tokį baisų i nejautrų žmuogų. Visuomenes atmatą, katras silpnesneis ne kad pasirūpintų, o da i aprek piktai.
Buvusiam šefui irgi išaiškieje, ka tam tikrų komunikabiluma problemų turiu. Darba negavau. Nusprendžiau rišt reikalus su tuo remimu, nes patys matot, kaip gavos. Jausmai bluogi ilgai da mane kamava.
Po kelių mienesių, jau rugpjūče pabaiguoj prie Bruklina nusiimu biški eurų. Prie manes iškart prišuok gezas, su kažkoke istorija viel. Aš net nesigilinau ką šnek. Toks da atruoda ne visai vargans. Iš tų tokių kur nuosis mielyna, bet da gal šiūpeliu landšaftą sudizainint.
– Agirdi, tigi matau ka už Snoriuka stuov tava bičelis, nereik man če žagint smegenų. Varyk į šuona, aš tą reikala mečiau, – piktai aiškinu gezui.
Tas nuliūda kai mažas vaiks negavęs čiupačiupsa i saka:
– Aj nu i gerai, taip i galvuojau ka man meluot neišeis, – i jau sukas nuo manes kuprą sulenkęs. Nu kažkas nestandartiškai pasiruode, reikalauju patikslint atvirais duomenim:
– O tai kas yra? Sakyk normalei.
– Aj, pijuokai esam. Vakar užgierem iki komas, šende mirštam, rankas va dreb. Eurų neturim sveikatai taisyt, o esam pažadieję tokei senikei iš Kauna gatves pečių apmūryt. Draugs va kaminą da išvalys, nes dūmai į chata ein. Bet va rankas dreb. Aš vos paskutinių centų neišbarščiau talonus pirkdams, tai kaip aš jai tas plytas sudiesiu? – tokiu savim nusivylusiu balsu saka man tas gezas.
Nu žiūriu kritiškai – apsirengę puse velne, nelabai smirdž, bet nuosis išduod patirtų nuotykių skaičių. O i Kaunui padiet reik, ten patrijuotai tigi gyven.
– Nu gerai, – sakau. – Ką gersi?
– Tai bet ką, nesvarbu.
– Nu tai sakyk, ka če triedi miltais?
Gezas biški susimiete ka balsa paryškinau i saka:
– Nu mes Baltaragį geriam, kai dirbam…
Nu viskas aišku galvuoju. Normalūs pijokiukai, tik machinatoriai lievi. Žuodžiu nupirkau po buteliuką gezam i da nuvežiau iki močiutes. Ta išvis sena buva, toke jau vuos krutanti. Saka galvuojus, ka jau gezai nebeatvarys, o kas da pečių sutvarkytų nežina. Po 10 eurų saka im už darbą. Aš akis išpūtęs žiūriu į Juos:
– Tai ant pachmiela su tokiom kainom juk niekad neliks.
Tas gezas rankom paskieščioje i saka:
– Nu tai pažiek pats kaip ta senike gyven, malkų da normalei netur, o jau rudenis tuoj. Ką iš jos če paimsi?
Man iškart smegenys naujas išvadas pateike i biški gieda palika, ka suabejojau karmas investicinem obligacijom. Pasiruoda viskas veik, tik kartais nutink nuostolingų investicijų. Nu taip i bankininkam atsitink, kai nepasigilinę eurus sukiš į koke neaiškaus startupa akcijas.
Da biški pameditavęs balkone i įkviepts Kvetine jausminguma, suformavau teisingesnį puožiūri. Jei šaukšts deguta sugadin medaus bačką, nu tai atsidaryk kitą. Arba neleisk tam šaukštui įkrist. Andriens saka, ka logiška.
Tai daba paskaičiau viena toke ilgameče remieja atmazą i matau, ka grynai toke pat situacija. Gezus vieni pakankina, o tie ant visų supyka.
Tuos gezus užvalde lygei tas pats jausmas. Nu, bet negal taip greit pamiršt gerus jausmus. I atmazas tas visai neįtikin ;)
Šiaulių “Šiauliai” yra visa miesta klubs! I visi nuor viel bronzas.
Net Antans sugrįža tvarkuos įvest, respekts jam! Mynde irgi su puopereis laksta, irgi respekts! I visa komanda užsivedus, respekts Jum gezai dvimetrinei!
Kas myl Šiaulių “Šiaulius” lovinam, o kas nuo tritaške nedamet – laikinam.
