Sugalvuojom su Andrienu nuliekt’ iki sava mokyklas cepakų pakramtyt’.
Slenkam link sunkių mokyklas durų. Už valgyklas kampa vyriukai cigariukus dauža. Ant laiptų matom pedagogę, mažą geziuką i to geziuka mamytę. Apsistresavusę tokę biški.
– A tu atsimeni, kas tau spyre į galvą? – klaus’ pedagoge. Geziuks paspangusiom akim galvikę linkčioj.
– Nepamirši? – geziuks galvą purta.
Nu kaip miela, per kūną šiurpuliukai praėja, akyse ašaras sunkias, toke jautri akimirka, nostalgija širdį suspaude – taip nuoris visus pirmus kartus iš nauja patirt’.
– Nu ble, nieks nepasikeitę, – virpančiu balsu sušnypščiu.
– Viskas če yra ištikra – jokiuos pasakas Tiesos gatvej niera, tik realybe, – dadur’ Andriens.
Ir ištikra, viens tikriausių rajonų Šiauliuos yra Taškents. Če viejų nieks negauda, o tik tai, kas yra tikra. Nors ne, būn, ka i gauda. Kad i daba.
Če rajons, kur susidur’ juoda i balta. I nuo pat pradžių tokį toną jam likims uždave.
Da nepabaigus visų statybų į če sukiša nelaimelius iš Taškenta, bo jiem žeme iš po kojų išslyda. I atsigava jie če. Kai katrie taip i lika. Tik per keles kartas greit pasimirša.
I to likima kvartals niekad neatsikrate, kapojos juoda i balta ankščiau, kapojas i daba. O iš mūše lauka trykšt visas kitas pastelines spalvas.
Če niera joks didelis įvykis, jei an leda bečiaužant, vidury dienos, ant kalniuka, kur pilna i vaikų, i suaugusių, penktokui vyresni nuosį išmal, vaflius paleidž’. Nes tigi paprasta če viskas – gyvenime nekart bus taip, ka pluosies su nuosim i teks atsikelt’. O jei augęs Taškente, tai atsikeli be varga.
I tik taip tas penktoks įsikirs, ka gavus į nuosį tau ne nuosį skaud, o viduj. Nes buvai viens tarp žmonių.
Bet neskaitant šiurkštuma, jame visad buva i meiles. Tik irgi tikruos.
Galiejai ištuštint’ valgyklas kasą naktį, bet visvien taves lauks matiekoj, nors i prigava. Mokyklas dyriks a.a. Ivuoškus pavaišins bulkutem i pabandys išsiaiškint’, kam tau tie litai. Bet iš mokyklas nemes, nes suprasdava, ka klystkeleis slenki ne iš gudruma.
Žvengdava visas rajons, lopu vadina. Bet daba subrenda i nebežveng’, nes myl’ sava vaikus labiau, nei juos tada mylieja. O kas išmokina? Irgi pamirša.
I gerums tas Ivuoškaus atsipirkdava su kaupu, taip karma i veik’. A likims, a Dieva piršts, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Buva laidų, katros baigiamuosius išlaikydava nagliau už gimnazijas. Tode, ka muokytojų žvaigždyns ten jaunimu rūpinos. I paleida į pasaulį daug ten žmonių, katrais daba tevyne džiaugias. Bet irgi pasimirša.
Da tebetur’ Taškents meiles tokiuos. Sigitas Kukulskis nei kart rajona neapleida, visus nabagus į sale įleida. Mokina gyvent’, mąstyt’, myliet’, vertybes atsirinkt’, energiją teisingu keliu pakreipt’ i del šūdų nesiblaškyt’. I nieka už tai ans ne reikalava. Tylei, ramei Taškentą ans gyde i da tebegyda. I paleida į laisvę daug ans žmonių, katrais daba tevyne i džiaugias. Bet irgi tas pasimirša.
Taip jau pasaulis juk sukas – tikriem heruojam medalių nieks nekabin.
Nakvynes namuose gyven nabagielei – suklydę, nuskriausti, nesusipratę, apgauti, pamiršti, nors i karalei. Banda kabintis, socelizuotis, mokintis gyvent’, pritapt’ i bent kiek būt’ laimingi. Arba bent jau nenumirt’ ankščiau laika.
Pamenat Šiaulių Naktų karaliene? Getrūdą, močiutę, katra žiemą smeliuku barsta Bulvarą, ka fdrūg jum žeme po kojom neslystų, o vasarą tylei ten apsišluoj? Pluojot džiaugsmingai, ovacijas buva, karietoj vežiuojot, smaguma netrūka. Dekingi ane?
Gyven jin laiminga nakvynes namuose, šiurkštuma patyrus – geruma gražin.
Stumda daba tuos vargšiukus, kas tik netyng’. Nieks juk nenuor’ tokiuos kaimynystes.
Nors, jei realei, Taškente visi tur’ tokę kaiminystę – rajone problemų niekad netrūka. Jų belenkiek buva, yra i bus. Tuose bendrikuose be socelines priežiūras veiksma niekad netrūka i netrūkst. I ne tik juose.
I niekad nebuva valdžiuos, katrai bent kažkiek būtų iduomes Taškenta problemas. Mentai, i tie, iš ten išsilakste – nuovada tuščia trunyj. I niekad nebus valdžiuos, katrai bus iduomu tas. Bet visad če bus žmonių, katrie mokies su realybe gyvent’. Nes toks tas rajons nuo pradžių i buva.
Prisimine Taškentą, kai biedas prispaude. Nemuok išrinktieji tiesiog paprašyt’, orums gal neleidž’? Bet siūla pagalbą – padiet’ problemas paspręst’, trinkelių, aksfalta, kamerų i netgi aikštelių. Sauguma dadies, kiek sugebies. Kenkiejų če nekels, bomžiukų nebus.
Siūla mainais duovanas, ko iki šiolei nebuva, i žad dažniau prisimint’. O jei pamirš, nesunkei bus galim primint’. Yra aišku šansas, ka elgsis, kai visad, bet juk ne valdžiuos likims če sprendžias. Nes valdže – tik žmuones, o žmoniem mes va kaip nenuorim tikiet’.
Daba Taškents tur’ rinktis – padiet’ nabagieliam, kai visad, a irgi pamiršt’. I mąsta kiekviens.
Gal’ klausyt’ atseit patariejų iš Kauna, katrie siūla susimest’ pusantruos štukes, ka iš geruos širdies galietų rajonui padiet’. Bo prieš valdžę i patys labai nuor’ išsiriekt’.
Bet gal’ klausyt’ i sava širdies. Tie žmuones nematę, nei rūpešče, nei meiles. Gal če yra šansas heruojais patapt’?
Mokykla sunyka iškart po a.a. Ivuoškaus netekties. A žydies Taškents, jei nebus če širdies?
Sunku ištikra būt’ vienam tarp žmonių.
***
Ape fauna:
Gyven 1 šeima – tėvs i sūnus. Tėvs chujarin darbe, sūnus kimarin daržely.
29 su fizine negale, 18 su pruotine, bet ne ant tiek, ka liguonines reiktų.
Iš zonas grįžusių per pusmetį buva 5, daba gyven tik 2.
Dirbančių tik 5, bet statistiką gadin tas, ka daugelis arba nepaein, arba jau per seni.
P.S. kenkiejų nekels, bomžiukų nebus.
