Žiniasklaidos priemonėse pasklidus žiniai, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga dėl plaučių uždegimo komplikacijų gydomas Kauno klinikose pasipylė patyčių bei linkėjimų numirti banga. Vieni komentatoriai ironizavo dėl ministro sveikatos, kiti linkėjo gydytis pigiausiais vaistais, ir asmeniškai patirti savo rekomendacijų efektyvumą.
Deja, bet šiandien nesugebama išlipti iš patyčių bei žiaurumo batų, saviaukla pasiklydo kažkur neįžengiamuose miškuose – gal kažkur prie bravorėlio. nebesuprantame, geranoriškumo, ir pastangų tautą gelbėti nuo prasigėrimo ir degradacijos. Lyderiaujame kaip daugiausiai alkoholio suvartojantys, smurtaujantys, emigruojantys, besiskiriantys. Ir atrodo esame įsimylėję į šias ydas taip, kad galime rasti individų, kurie pasiryžę užkurti raganų laužą bet kam, kas nors ir nedrąsiai bandytų tūlą tėvynainį traukti iš liūno. Esame nelaiminga ir besižudanti tauta. Deja, ir daugiausiai vieni iš kitų besityčiojantys – Europos Sąjungoje lyderiaujame ir pagal patyčias. Maža to, tai mums tampa norma ir net gyvenimo būdu.
Bendrojo ugdymo mokyklose turime savaitę be patyčių, tačiau žiniasklaidos priemonėse, socialiniuose tinkluose ar net draugų rate tyčiotis galima į valias, ir visiškai nesvarbu, kaip jaučiasi žmogus, iš kuriuo tyčiojamasi. Ar kada nors pagalvojame, kur mus tai veda? Na, juokeliai nelaimės ar ligos atveju – jau toks cinizmo lygis, dar neregėtas kultūros istorijoje. Pagalvokite, ką subrandinome širdyse ten įsileidę begalinę aistrą velnio lašams.
Kad ši bėda liautųsi, kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Ne nuo kaimyno, ne nuo valdžios. Kiekvienas asmeniškai turime suvokti, kad šis blogis griauną valstybę, dėl kurios buvo lietas kraujas, dėl kurios tūkstančiai žmonių buvo tremiami, žudomi. Mes niekiname valstybę, kurioje patys gyvename, kurioje auga mūsų vaikai. Tad norisi klausti kiekvieno lietuvio: kur mes einame? Kokioje aplinkoje auga mūsų vaikai? Ar vertas mus į liūną gramzdinantis stabas tokio garbinimo ir tokio pasiaukojimo. Ką mums pasakytų vyskupas Motiejus Valančius?