Kalėdos – nuostabi šventė. Miesto gatvėse viena už kitą gražesnės vitrinos, žybčioja švieselės ant eglių, papuoštų skveruose, parduotuvės siūlo nuostabiai supakuotas dovanas. Miestai lenktyniauja, kuris įžiebs įdomesnę pagrindinę Kalėdų eglę, kurią supa šventinių dekoracijų, šviesų deriniai.
Namų languose, sodybų kiemuose mirga, žybčioja, tilindžiuoja šventinė atributika, prekybos centruose skamba nuo vaikystės įprastos melodijos. Rodos visas pasaulis atsikratė sielvarto, liūdesio, ilgesio, visų nepriteklių ir bėdų tapo žėrintis, muzikuojantis, džiaugsmingas.
Visų mintys sukasi apie Advento pabaigą, kaukių balius, vaišes, gėrybėmis nukrautus stalus, dovanas. Žmogus turi švęsti šventes, kartkartėmis užmiršti rūpesčius, sielvartus ir virsti, vaiku, kuris su smalsumu išvynioja dovaną. Džiaugsmingą nuotaiką dovanojančios dienos pralekia. Ir štai žmogus persisotinęs vaišėmis ieško nemalonius pojūčius mažinančių vaistų, namuose nežino, kur bedėti nereikalingus dovanotus daiktus, burnoje jaučia nemalonų per gausių vaišių skonį.
Pagalvokime ar taip reikėtų pasitikti laiką, kai šviesa nugali tamsą, kai pasaulis mini Dievo pažado atsiųsti žmonėms išganytoją įvykdymą. Ar nevertėtų pasitikti šviesą nuskaidrėjusia dvasia, prisiminti Dievo gerumą ir patiems būti kilnesniems, nepamiršti artimo meilės, pasidalinti sėkme, nes ji labai nepastovi – šiandien lepina vienus, rytoj nuskrenda pas kitus?
Bendrystė, atjauta, pagalba – tai nuostabiausi, pasaulį puošiantys žiedai. Kai šios vertybės puoselėjamos, pasaulis žmogui tampa saugesnis.
Vis labiau užvaldant Kalėdiniam šurmuliui, kviečiam pamąstyti – ar neužgeso širdyje artimo meilė. Šventos Kalėdos yra šeimos šventė. Bet juk mūsų šeima – visa Lietuva.
Tačiau, jei šventė virsta knyga, kurios tik blizgus viršelis be turinio – atjautos ir stabtelėjimo pamąstyti kaip gyvename, kokie esame kitiems – tai tik eilinė hedonistinė metų šventė.
Besirūpindami, ką ir kam dovanosime, verta pagalvoti, o ar būsime patys dovana atstumtiems, vienišiems, ligoniams, vargšui, alkanam, kitokiam atskirties žmogui. Gera šeima stengiasi padėti silpniesiems ir susigrąžinti nuklydusiuosius.
Šie visuomenės paribiuose esantieji irgi yra Lietuva. Dažnai nematomi, negirdimi, izoliuoti.
Pakanka prisiminti, paskirti šiek tiek dėmesio tam, kuriam labiausiai reikia: artimą, likusį per šventes su vienintele viešnia vienatve pakalbinti, pakviesti prie puodelio arbatos ar kavos, aplankyti, ar bent nusiųsti Kalėdinį atviruką. Gal liaukimės skubėti, skubėdami užmiršti, tuos, kurie laukia mūsų, kuriems mes brangūs ir kurie mūsų ilgisi. Geri darbai suteikia daugiau džiaugsmo, negu prabangiausia pramoga.
Empatijos stoka šiandienos visuomenei tampa širdžių krizė, kuri neveda nei į vienybę nei į tikrumo ir prasmės išgyvenimą, atšaldo mūsų namus, išpusto jaukumo ir bendrystės jausmą.
Prisiminkime, ką simbolizuoja Kalėdų vainikas.
Pirmojo vainiko žvakės buvo uždegtos 1839 metais, tam, kad vaikams būtų smagiau laukti Kalėdų. Keitėsi vainiko žvakių skaičius, tačiau nesikeičia prasmė ir simbolika: trys violetinės žvakės primena, kad nepamirštume atgailos, kuri padeda sugrįžti pas Viešpatį, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio išganytojo. Uždegamos žvakės reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo sudabartinimo, augančios šviesos sieloje pergalę prieš tamsą.
Mindaugas Jonušas
