Į „Socialinių rašinių“ kvietimą bendradarbiauti atsiliepė kaimo moteris, patikėdama savo kūrybinį bandymą. Kadangi rašinys atitinka Gegužio – šeimos mėnesio nuotaikas nutarėme istorija pasidalinti su skaitytojais. Ši istorija padės pažvelgti į gyvūnus, ne kaip į refleksų valdomą, būsimą maistą. Tas, kas juos stebi kasdien pamato, kad gyvūno psichologija sudėtingesnė, negu ta, kuri aprašoma vadovėliuose.
Buvo pats viduržiemis, bet nei Juodis, nei Juodė to negalėjo žinoti. Jie dar nebuvo atėję į šį pasaulį. JIe išsigando, pajutę, kad kažkas darosi keisto. Juodis pirmasis pateko į šaltą, šiaudais ir dar kažkuo kvepiantį pasaulį.
– Oi ,koks mažytis, juodas juodutėlis paršiukas,- sušuko kažkas laibu balseliu.- Pavadinkime jį Juodžiu.
– Alina, žiūrėk – atsirado jam ir draugė. Taip pat juoda juodutėlė,- atsakė tvirtesnis balsas.
– Turėsime Juodį ir Juodę.
Vienas po kito į pasaulį atėjo Margiukė – Dalmantina, Kvykliukas ir Kvykliukė, Čepsė, Neklaužada, Vikruolė. Tai nebuvo paprasti paršiukai, o dekoratyviniai: maži, gauruoti, į šerniukus panašūs mamos Čiunės vaikeliai. Jie judėjo, krutėjo, laipiojo per vienas kitą, stumdėsi ir vėl susiglaudę virsdavo gyvu kamuoliu.
Žiurkė Karusė, kuriai neretai kliūdavo Čiunės pašaro – atėjo jos pasveikinti ir mažylių pažiūrėti.
– Gražūs tavo vaikeliai. Šiemet šeimininkei nepritrūks kepsnių ant iešmo.
– Karuse, mano vaikeliai ne paprasti paršiukai. Mes ypatingos veislės: Vietnamo pilvotosios-dekoratyvinės. Manau, kad mano vaikeliai laigys kur nors dvarų parkuose ar gamtos pažinimo soduose.
– Hm. Pagyvensime pamatysime.
– Juodžiui, Juodei jų broliukams ir sesutėms reikėjo tiek daug visko išmokti: nepakliūti po mamos šonu, kai ji gulasi jų pieneliu pamaitinti, neišrėplioti pro gardo plyšius į pavojingą pasaulį, išmokti paėsti patiems. Bet bėgo laikas, paršiukai augo ir darėsi vis savarankiškesni. Šeimyna nė nepajuto, kaip atėjo metas, kai juos vieną po kito ėmė nežinia kur nešti nuo mamos ir brolių bei sesių.
– Atėjo diena, kai Juodį ir Juodę paėmė iš gardo ir įgrūdo į kažką ankštą ir tamsų. Gerai išauklėtos kiaulytės neteršia bet kur. Jos bėga į vieną gardo kampelį. Bet Juodei iš baimės atsitiko nelaimė. Jei ji nebūtų buvusi juoda – juodutėlė būtų paraudusi.
– Ilgokai teko pabūti nežinios ir baimės kankinamiems. Bet pagaliau jie buvo išleisti nepažįstamame tvarte. Juodis apklostė Juodę šiaudais, pats įsikniso ir prisiglaudė. Susiglaudusiems paršiukams nebebuvo taip baisu ir šalta. Jiems atnešė šilto viralo. Kai jiedu čepsėdami įniko stiprintis, paršiukams visai maloniai šeimininkė pakasė užausius.
– Dienos ėjo šiltyn. Jie jau ragavo, ką tik parautą sultingą žolytę. Kartą saulės spindulys įspindęs pro tvarto langą apšvietė Juodę.
– Kokia ji graži. Kokia dailiai apvalutė,- pamanė Juodis.
– Koks jis mielas,- atsiduso Juodė.
Kartą Juodė susijaudinusi šnipštelėjo Juodžiui:
– Manyje kažkas kruta. Tikriausiai bus panašūs į mus abu.
– Kaip miela,- apsidžiaugė Juodis ir knysliu paglostė Juodės pilvą.
Žmonės nusprendė jiedu atskirti. Garde padarė pertvarą. Gerai, kad nors galėjo matyti vienas kitą ir persimesti žodeliu kitu.
Vieną rytą Juodį išbudino Juodės klyksmas.
Juodis sukaupė visas jėgas ir stryktelėjo per pertvarą. Juk kas jei ne jis turėjo būti šalia puikiosios Juodės, kai jai taip negera. Juodė dar sukvykė ir Juodis išgirdo jau ne Juodės į kregždės balsą panašų kvykimą. Šalia Juodės atsirado iš pradžių vienas juodas kamuoliukas, paskui daugiau ir daugiau. Netrukus ji prie savęs glaudė jau devynetą paršiukų.
Ėdalą atnešusi šeimininkė net rankomis suplojo. Čiupo Juodį už užpakalinių kojų ir permetė už užtvaros. Tuoj atėjo šeimininkas ir sukalė aukštesnę pertvarą. Tos Juodis jau nebegalės peršokti.
Juodis prie pat pertvaros įsikniso į šiaudus , užsnūdo ir sapnavo dvaro parką, kurį buvo matęs Karusės nepabaigtoje sugraužti knygoje. Sapne jis Juodė ir būrelis mažų nuostabių paršiukų laigė po saulės nušviestą gražią pievelę.
Autorė-V.L.