Ruduo atlėkė netikėtai, staiga, škvalo genamas. Pajūris pasidarė nebe toks, kad trauktų mėgėjus pasilepinti įkaitusiu smėliu, vasaros kaitra ir saulės įšildytos jūros gaiva. Plaikstėsi maudynes draudžianti vėliava. Viskas čia buvo nebe taip, kai jiedu ateidavo dviese. Tiesa, ne taip dažnai jie galėjo čia pabūti kartu. Ji vis aiškindavo jam, kad yra užsiėmusi, neturi laiko, visokie darbai, pareigos tėvams birte biro ant jos pečių.
Jūra šėlo, pyko, bangos daužė molą , veržėsi vis tolyn į krantą, klastingai bandydamos užlieti nespėjusį pasprukti mėgėją pasivaikščioti pajūriu. Vėjas kažkur nešė gubojos šaką. Pajūris stengėsi išsivaduoti iš vasarotojų nelaisvės.
Kiekvieną dieną jis pradėdavo dušo kabinoje. Ši diena nebuvo išimtis. Bet kažkoks jausmas, kad jis tarsi apipiltas kažkuo murzinu, nemaloniu, lipniu. Matyt, taip jaučiasi telefoninio sukčiaus apgauti naivuoliai.
Jam atrodė nemalonūs vyrukai, kurie su būsima nuotaka prieš vestuves skuba sudaryti vedybinės sutarties. Pasibjaurėjimą kėlė gandų, paskalų ir užklupti netikėtu laiku mėgėjai.
Jis nusimetė rūbus ir šoko į vandenį. Jam reikėjo jūros vėsos, vėjo, smėlio prisilietimo, kad jie padėtų išsivaduoti iš nemalonaus jausmo. Jis neturėjo daug draugų. Labai nemėgo draugijos, kuria negalėtų pasitikėti, o bendraudamas turėtų spėlioti ar sakoma tiesa, ar veidmainiaujama, meluojama, apgaudinėjama.
Šaltas vanduo, iš kojų verčiantis vėjas, gilyn traukiančios bangos nepataisė nuotaikos. Išbrido iš vandens, apsirengė.
Pajūrį, nepageidaujantį lankytojų reikėtų palikti ramybėje, nedrumsti jo ramybės ir čia neieškoti to, ko nebegalima rasti. Dienos, kai jie lakstė taku pajūrio link lenktyniaudami, kai ji atsargiai lyg vandens nemėgstanti katytė pėda mėgino vandenį, kai jis užkasdavo ją šiltu smėliu, praėjo. Vėjas lyg tą gubojos šaką nunešė iliuziją, kad jis sutiko tą vienintelę, kuri skirta jam.
Du bukais veidais vyrai faneros lakštais užkalinėjo pačiame pliaže pastatytą vasaros kavinę. Ji mėgo staliuką prie lango. Jam patiko stipri aromatinga kava mažuose puodeliuose. Buvo gera stebėti ją, sėdint priešais. Jį žavėjo jos judesys, kai ji grakščiai taisydavo neklusnią šviesią garbaną savo grafaitės kasdien grojančios pianinu pirštais.
- Tu mano grafaitė,- sakydavo jis jai.
- Kodėl ne princesė?- teiravosi ji.
- Aš pavydus, o princesės koketuoja su drakonais,- paaiškindavo jis.
- Grafaitei baigiasi atostogos, teks grįžti į nekilnojamo turto agentūrą.
Jai tiktų prabangus žiedas- jo galvoje kirbėjo mintis. Tokio žiedo niekas kitas neturėtų tik ji.
Likus kelioms dienoms iki jos atostogų pabaigos jis, nenorėdamas sugadinti staigmenos, pasiūlė kažkaip ypatingai atsisveikinti su vasara.
Ji kietai sučiaupė lūpas, suraukė kaktą, nervingai pasitaisė neklusnią garbaną ir atšovė:
- Nevyniok į vatą. Aš ištverminga. Nelakstysiu iš paskos raudodama, neskambinėsiu, nerašinėsiu žinučių. Labai jau tu man reikalingas.
- O tu man labai labai reikalinga. Norėčiau padovanoti tau neužmirštamą dieną, apie kurią mudu galėtumėme papasakoti vaikams ir anūkams.
- Gal pavažinėsi limuzinu.?
- Ne dabar. O vėliau taip. Ar sutiktum pasivažinėti karieta, o paskui pavakarieniauti.
- Kažką sumąstei bičiuli? Mano bendradarbės nukris sužinojusios apie tokią romantiką.
- Sumąsčiau.
- Maišu trenktas.
Diena buvo įspūdinga, žiedas nuostabiai tiko , jie susižadėjo. Jis paprašė jos sutikimo kitą dieną susipažinti su jo šeima. Ji neprieštaravo. Bet sutartą valandą neatėjo, į telefono skambučius neatsakinėjo. Jis nerado sau vietos, nerimavo ar jai neatsitiko kokia nelaimė. Įtemptai galvojo kaip su ja susisiekti. Galop prisiminė, kad kartą ją lydėjo pas jos pažįstamą kirpėją. Lėkte nulėkė pas kirpėją, ėmė teirautis apie savo sužadėtinę.
Tai ji nesiliauja su tom sužadėtuvėmis. Kiekvieną vasarą po kelis žiedus sumedžioja. Bet visai be reikalo. Jos veltėdis atima ir prageria.