Sakoma, kad alkis verčia bet kurį gyvūną ar net badauti dėl sveikatos sumaniusį žmogų aktyvesniu. Vienatvė taip pat skatina kažkur eiti iš namų. Mano kaimynas Simonas, senbernis, kurį jau paliko ramybėje bendradarbės ( žmogus išėjo į pensiją), piršliauti mėgstantys giminaičiai (Kiek jau jų beliko?) užsivelka savaitgaliais geriausią kostiumą ir pereina per centrinę gatvę. Našlė –tetulė Konstancija įsirašė į tris pagyvenusių žmonių klubus ir trečiojo amžiaus universitetą, dalinasi vienatve būryje.
Manęs nevilioja nei centrinė gatvė, nei netikro žvalumo valandėlės kokioje nors bendrijoje. Kartais užsuku į tokią jaukią kavinukę senamiestyje, užsisakau keptų šonkauliukų ir paskaitau laikraštį. Bet pastaruoju laiku pajutau, kad tampu keistu kelionių mėgėju.
Žygeiviu būti jau man nebe laikas. Mašinos neįsigijau, tai sėdu į autobusą ir vykstu į kokius nors atlaidus. Bet kažkokia vidinė vienatvės kinivarpa graužia ir neduoda ramybės, ragina –„Na sugalvok, ką nors naujesnio“.
Supykau ir nusprendžiau paplaukioti laivu. Ne toli – nuo Klaipėdos į Juodkrantę. Į terminalą atėjęs supratau, kad čia atsiradau per anksti, žmonių dar nebuvo.
Norėjau sužinoti, kiek teks laukti, deja, buvau užmiršęs telefoną. Apsidairiau, pamačiau ant suoliuko sėdinčią moterį. Moterys savo išvaizda duoda ženklą, ar nori su kuo nors susipažinti ar ne. Jei krinta į akis šukuosena, makiažas, dailūs bateliai – ji laukia pokyčio gyvenime. Na, o jei ji yra tik susišukavusi, be makiažo, nerūpestingai apsirengusi. Jos gyvenime daugybė rūpesčių, nuovargio, bet tame savo žiurkėno rate jaučia pilnatvę.
Neapžiūrinėjau jos, tik pasiteiravau, kiek laiko. Moteris atsakė. Iki laivo išvykimo liko pusvalandis. Sėdėjome ant vieno suoliuko ir tylėjome. Tylą nutraukė ji, kai atsistojome į eilę prie bilietų kontrolės:
Tai savaitgalį praleisite Juodkrantėje?
Taip, tos kopos, Marių ramybė. Pasijunti lyg didžiulėje gamtos šventovėje.
O man patinka nedideli mediniai namukai su žirgeliais ir vyšnių medeliai su raudonuojančiomis uogomis.
Gyvenote tokiame namelyje?
Gyvenau du kilometrai nuo gyvenvietės. Namas buvo mūrinis, šaltas. Kieme augo obelis, pora kriaušių, alyvos. Vyšnios, kiek sodinome neprigijo. Moterys, atvežtos į Neringą, ūžaujant rudens vėjui, ketina bėgti iš ten šimtus kartų, bet sulaukia vasaros ir lieka. Sunkiai pripratau. Vasarą maišėsi po kojų poilsiautojai, į svečius atvykę giminės, rudenį anyta nakvindino grybautojus, žiemą stintautojus. Be tėviškės gyventi negalėjo nė vienas anytos į platų pasaulį išlydėtas vaikas. Kai susirinkdavo visi, užmiršdavo, kad mamos aplankyti atvažiavo.
Marčios tylėjo, kas buvo, ko nebuvo namų sienos puikiausiai slėpė. Vėlai vakare, kratydama lauk pelenus iš peleninių, plaudama pritryptas grindis, vėl dėliodama į vietas lentynose, po kurias šeimininkavo kas tik norėjo, daiktus, jaučiau, kad didžiulis nepasitenkinimas išsiverš ugnies stulpu. Jėga, su kuria gilyn subrukdavau ugnies stulpą, pakeliui turėjo išdeginti iki juodų anglių visą mano vidų.
Tai, brolau, moteriškos kalbos.
Taip, kopos gubojos, pušynai – gražu. Nebuvo laiko, nebuvo su kuo nueiti paklajoti. Kopas matau tik pravažiuodama autobusu.
Kartą, man einant iš parduotuvės Nidoje užkalbino, šėjęs iš Cirkelio ( dabar to pastato nebėra, bet kažkada jį ir jo alų mėgo ir poilsiautojai, ir kurorto vyrai) visas „sušilęs“ vyro bendradarbis ir ėmė aiškinti, kad jo vedęs pusbrolis išsikraustė pas žmoną, o palėpę žada išnuomoti.
Nežinojau, ar galima tikėti tomis kalbomis, bet troškau tikėti. Negalvodama apie mažo miestelio smalsias akis, ėjau pažiūrėti to namo. Šeimininko nebuvo namie. Vaikščiojome tik po kiemą, kurio patvoriais augo vyšnios. Dabar aš jas sapnuoju. Sapnuoju tuos ryškius kraujo lašelius ant šakelių.
Namą, kiemą apžiūrinėjau tik valandą. Kažkuri kaimynė pasakė, kad palėpė jau turi šeimininkus. Bet tai buvo nepaprasta valanda. Tai buvo vienintelis likimo man duotas laikas būti namų šeimininke.
Mintys galvoje sukosi lyg tornado. Įsivaizdavau ir židinį, ir supamąją kėdę ir besistiebiančias aukštyn piliarožes palangėje ir ramybę namuose, daug savaitgalių su knyga, pasivaikščiojimus po kopas.Tai buvo vienintelė mano gyvenime valanda, kai šeimininkavau savo namuose, bet jie buvo tik valandos miražas.
Nugyvenau pusšimtį metų anytos namuose, kur lankėsi ne mano kviesti svečiai, kur nebuvo kampo, kuriame būtų mano tvarka, amžini subruzdimai atimdavo ramybę ir tylų poilsį.
Dabar vieną po kito išlydėjome vyresniosios kartos žmones, nelauktoji jau sukinėjasi ir apie mano bendraamžius. Kažkas kažkur išvyko. Šeimininkauju viena. Galėčiau džiaugtis tyla ir ramybe, bet kažko nelinksma. Mieste pardaviau kriaušes, keliauju namo laivu, nenorėjau važiuoti įsprengta į siaurus autobuso tarpus, be to kartais mėgstu pabūti tarp žmonių. Viena kopų neaplankysiu, tai tegu laivas nuveža.
O tamstos palydėti taip niekas ir neatėjo?
Neatėjo. Nebuvau susitaręs, bet… Akimirką prieš išvykstant, atrodo, jog…
Taip, kartais lauki to, kas negali įvykti ir veji tolyn tą „negali būti.“
Kontrolierius patikrino bilietus, įlipome į laivą. Susiradome vietas skirtinguose laivo pakraščiuose. Bandžiau skaityti laikraštį, bet negalėjau susikaupti. Matyt, buvau keliom minutėm užsnūdęs, nes išgirdau praskrendančią varną karksint „paklausk telefono“.
Mindaugas Jonušas
