Sakoma, kad vaikystė nerūpestingiausias laikas. Bet jeigu paklaustumėte pirmoką Vincuką, jis nesutiktų. Jo pečius slegia sunkus rūpestis. Jau visą savaitę suka galvą, kaip nueiti į mokyklą ir nesutikti jos. Bandė eiti anksčiau ryte, bet, kaip tyčia, ir ji ramiai sau žingsniavo judrios gatvės kita puse. Vincukas nusisuko apsimetė, kad jos nemato, vos neįpuolė į stulpą. Užvakar išėjo iš namų vėlai, teko skubėti, bet skubėjo ir ji kita gatvės puse… Vakar ėjo kitu keliu, tiksliau sakant, visai be kelio – per daržus.
Teko perlipti keturias tvoras. Lendant pro penktos tvoros plyšį, jį pagavo to daržo savininkė, įtarusi, kad vaikas bėga iš pamokų. Sučiupo už švarkelio apykaklės ir nuvedė į gatvę. Iki mokyklos buvo jau visai netoli, galėjo ji žingsniuoti šaligatviu kur nors tolėliau , bet ne – ji žengė kita gatvės puse.
Reikėjo su ja pasisveikinti, kad nepamanytų, jog jis –Vincukas nemandagus. Bet gatvė judri, į kitą pusę bėgti vaikas bijojo. Riaumojo mašinos – „labą rytą“ jam būtų reikėję sušukti, ne sušukti – rėkte – išrėkti, kad ji suprastų, būdama kitoje gatvės pusėje.
Šiandien vėl rytas. Vėl reikia eiti į mokyklą. Ak, kad ta gatvė būtų siauresnė, kad mašinos tyliau važiuotų. Lėtai, koja už kojos jis slinko iš kiemo. Gatvėje jos nepamatė. Taip, ten jos nebuvo. Vincukas pasileido bėgti tekinas. Jam pasisekė. Nubėgs, jos nesutikęs. Bėgo, kiek kojos neša ir… Į kažką atsitrenkė. Tai buvo ji, jo mokytoja.
Labas rytas,-iššovė, kaip iš šautuvo vaikas. Kodėl einate šia gatvės puse?
Norėjau pasikalbėti su tavimi.
Atsiprašau, mokytoja kad rytais nesisveikinau. Gatvė plati, triukšminga – nenorėjau šūkauti.
Ryt ryte linktelėk galva ir nusišypsok. Jei nori, pamojuok ranka.
Gerai. Būtinai pamojuosiu ,mokytoja.
Mačiau, kaip tau buvo sunku. Visiems vaikams būna sunku, kurie vengia sveikintis, apsimetinėja, jog nemato pažįstamo žmogaus. Labas turi išskristi, kaip paukštis ir padovanoti gerą nuotaiką tiems, kurie pasisveikino.
O jeigu gatvė plati?
Pakanka linktelėti galvą ir nusišypsoti.
Arba pamojuoti ranka.
Kitą kartą, jei ko nors nežinosi, prieik mokykloje ir pasiklausk.
Kitą rytą šaligatviu į mokyklą bėgo pats laimingiausias pasaulyje mokinukas. Taip jau būna – vaikams rūpestis petukus slegia sunkiau, negu suaugusiems, o kai ateina laimė – tai būna giedriausia pasaulyje laimė. Daugelį metų praeiviai matė viena gatvės puse žengiančią besišypsančią moterį, o kita gatvės puse bėgantį mokinuką ir energingai mojuojantį ranka moteriai – savo mokytojai.
Mindaugas Jonušas
