Autobuse buvo nedaug keleivių. Lauke nerimo vėjas, lijo įkyrus lietus. Autobuse snūduriavo keli darbo rūbais vilkintys vyrukai. Jauna mama kovojo su išdykėliu, vis bandančiu numesti ant grindų kepurę. Šalia manęs sėdėjo jauna moteris ir raudonu tušinuku margino mokinių prirašytus lapus. Kelias buvo nelygus, kilo tai aukštyn, tai žemyn, autobusas įvažiuodavo į gyvenvietes žvyrkeliais, tada jis gerokai pakratydavo keleivius. Matyt, mokytojos akys pavargo ir ji sudėjo lapelius į rankinę.
Na, kaip ,ar radote įdomių minčių? – pasiteiravau.
Rašiniai nustebino mokytoją ir ji tiesiog pajuto poreikį išsikalbėti. Istorija prasidėjo anksti ryte, per pirmąją pamoką jos auklėjamoje penktoje klasėje. Mokytoja užrašė ant lentos datą ir pokalbio su vaikais temą: „Mano savaitgalis“ Vaikai nuščiuvo. Susimąstė, ką galėtų papasakoti. Jonukas vengė mokytojos žvilgsnio. Matyt, nenori, kad mokytoja paklaustų, apie sąsiuvinį žodynėliui, – suprato auklėtoja.
Apie tai, kad mokinukas neturi sąsiuvinio žodynėliui, jau kokią porą dešimtų kartų užsiminė anglų kalbos mokytoja. Auklėtoja nenorėtų savaitės pradėti nemaloniu pokalbiu. Bet nuo pareigos nepabėgsi. Todėl nutarė neišvengiamą pokalbį pradėti apylankomis:
— Jonuk, kaip praleidai savaitgalį. Tikriausiai ėjote į parduotuves. Dabar parduotuvėse yra gražių pusstorių sąsiuvinių, tinkamų žodynėliams.
— Tamsta mokytoja, tėtis pasakė –„jei jai reikia, tegu pati nuperka“.
Penktosios klasės auklėtoja kalbos ir literatūros mokytoja, slapta kurianti eilėraščius. Todėl vaizduotės jai skolintis nereikia. Ji įsivaizduoja grubų, apšepusį, nesiskutusį, buko proto vyriškį, kuriam vaiko reikalai nerūpi. Mokytojai dingteli mintis:
Kai Jonukas šiek tiek ūgtelės, ji būtinai jo atsiprašys už savo trumparegystę. Dėl jos neapdairumo vaikas atsidūrė užspeistas į kampą: mokykloje reikalaujama, o namuose, tikriausiai, skurdas, mažaraščiai tėvai ir niekur nėra durų, į kurias galima būtų pasibelsti.
— Jonuk, stengdamasi būti taktiška, kalbina mokinuką mokytoja, – čia netoli mokyklos yra vaikų laisvalaikio centras, kuris gauna labdaros siuntas iš viso pasaulio. Dabar, jei vaikas per trimestrą pagerina pažymį, centras aprūpina jį mokymo priemonėmis. Tokia ten vykdoma programa. Ar sutiktum būti programos savanoriu.
— Aš sutinku, – su entuziazmu šūktelėjo Gabija.
— Man būtinai reikia sąsiuvinio,- pranešė Tomas.
— Ir man reikia. O gal ten tik pažįstamiems dalina? – pasigirdo balselis iš paskutinio suolo.
Klasėje pakilo kokia dešimtis vaikų rankų. Visiems reikėjo sąsiuvinio iš labdaros. Tačiau labdarą dalinančio centro nebuvo. Kokius tris, na, penkis sąsiuvinius ji galėjo nupirkti ir išdalinti vaikams, bet rankos kilo ir kilo.
Vargšai, nelaimingi vaikai. Dar per maži, kad galėtų apsirūpinti reikalingais daiktais, o jų tėvai gal skursta, gal nebeišsikapsto iš atskirties. Viskas, kaip toje dainoje: mano vargelis šakom kerojo, lapais lapojo,- graudinosi mokytoja.
Susirūpinusi ji išėjo iš mokyklos, pamokoms pasibaigus.
Mokytoja padavė man pluoštą vaikų rašinių. Jonukas rašė:
Šį šeštadienį mes su tėčiu labai prisijuokėme. Jūs mokytoja stovėjote stotelėje ir laukėte autobuso. Mes su tėčiu lėkėme greitai su naujuoju … (sugalvok mašinos modelį) … ir jus visą aptaškėme.
Gabijos šeima domėjosi gamtosauga:
Mano tėveliai myli gamtą, nenori šiltnamio efekto. Todėl pardavėme senąjį automobilį ir nusipirkome naują mažiau taršų mašiniuką.
Tomas apgailestavo:
„Šiemet mano gimtadienis buvo skurdokas: atėjo tik penkiasdešimt svečių. Nebegalime kviesti daug svečių, išlaidauti, nes mano vyresnysis brolis perėjo į privačią mokyklą, o ten dideli mokesčiai.“
Beatričė pasakojo:
„Šis savaitgalis buvo nuobodus, nes tėtis išvažiavo medžioti tigrų”.
Kevinas dėstė:
„Mano tėveliai labai užjaučia vargšus. Mes nusipirkome naujus baldus, o senuosius padovanosime skurdžiams”.
Agnė pranašavo šeimai nepriteklius:
„Šiemet tėveliai mums nepirks žaislų, knygų, išmaniųjų telefonų, slidžių ar pačiūžų, nes mūsų senelis švenčia auksinių vestuvių jubiliejų. Puotai reikės kažkokios aprangos su kuodu, dovanos, naujų batelių tėveliui ir mamai. Na, ir prie puotos reikės prisidėti.“
Paskaitinėjau rašinius ir palinkėjau mokytojai greitai rasti papildomų darbų, nes nė viename rašinyje nebuvo paminėtas kinas, teatras, koncertas. Čia jau mokytojai teks pirkti bilietus į mokinio asmenybei reikalingus kultūros renginius. Negi leis, kad laukinukai baigtų mokyklą.
Mindaugas Jonušas