Stotelėje laukėme autobuso dviese – aš ir moteris, kuriai geriausiai tiko apibūdinimas močiutė: žili plaukai surišti į kuodą, juodas sijonas, gėlėta bliuzelė, akiniai, žemakulnės basutės, lininis, matyt, pačios siūtas krepšelis – ne rankinukas. Pastebėjau jos paraudusias akis. Pasiteiravau, ar nereikia pagalbos. Ji paklausė, ar neturėčiau popierinės nosinės. Suradau, tai, ko ji prašė. Moteris supratusi, kad mane neramina moters būklė ėmė aiškinti:
— Važiuoju į miestelį, pavaikščiosiu po parką, nusipirksiu pyragaičių. Reikia kažkaip prasiblaškyti. Daug auginau gyvulėlių, bet tas buvo toks protingas, tikras gyvybės kamuoliukas. Jis atpažindavo mano žingsnius, imdavo mekenti, dar prieš atidarant tvartą. Balsas buvo toks įsakmus, reikalaujantis. Tarsi liepdavo paskubėti jį išleisti į saulutę, nedelsti pagirdyti pienu iš buteliuko. Skaičiavome jo išgyventas dienas ir rodės, kad jis išgyveno pakankamai laiko, tiek, kad jau galima manyti, jog lyg pasodintas daigas prigijo gyvenimo lysvėje.
Trumpam mūsų pokalbį nutraukė atvykęs autobusas. Padėjau jai įlipti. Atsisėdome šalia, ji tęsė pasakojimą:
— Kodėl ji pasirinko tvartelį mano sodyboje? Matyt, kad ji būna nenuspėjama. Galima nuspėti tik jos artėjimą. Jei ji ima dairytis į kurį nors žmogų, kas nors, anot, kaimo bendruomenės, „augusiųjų‘‘ žmonių reikšmingai ištaria – „unaravas ar unarava pasidarė, ne prieš gerą tas atpūtavimas“
Ta maža būtybė atsirado šaltą kovo vidurdienį ir narsiai užbliovė. Negeras ženklas buvo tai, kad grakšti baltakailė, pirmavedė jo motina – ožka pasitraukė nuo jo ir nelaižė tos drėgmės, kurią jis atsinešė iš mažo šilto pasaulio, dabar ji traukė šaltį. Didžiajame pasaulyje išgyventi nepakanka tų jėgų, kurias suteikia gamta, reikia motinos meilės ir šilumos. Jos nebuvo. Ožka kvepėjo pienu, bet prie mažylio nesiartino, negynė jo stovinčio ant netvirtų kojų nuo truputį vyresnio kitos ožkos ožkiuko.
Aš jam turėjau atrodyti tikrai baisi būtybė. Bet jis greitai priprato prie manęs. Jausdavo palaimą priglaudžiamas ir šildomas, ramiai čiulpė mano apykaklę, ilgokai mudu vargdavome su pieno buteliu. Jis gurkštelėdavo porą kartų, užsnūsdavo, nubusdavo ir tarsi bijodamas, kad kažkas gali atimti tai, ką galima čiulpti ir skanauti energingai patraukdavo keletą gurkšnių ir vėl imdavo snūduriuoti. Glostydama kailiuką galvodavau, ar mudu nugalėsime? Paskui apžvelgusi mažą figūrėlę, į mane įsmeigtas gražias ir naiviai patiklias akis tikėjau, kad taip. Juk šitas padarėlis sutvertas gyventi. Su viltimi stebėjau, kaip jis keičiasi, džiaugiausi, kad įveikė tvarto slenkstį, kad smalsiai uostinėjo žolytę.
Šį rytą norėjau atverti tvartelį, išleisti jį pasidžiaugti saulute. Jis pažino mano žingsnius. Subliuvo. Išgirdau pagalbos šauksmą. Jame buvo vilties. Pakėliau jį, paėmiau ant rankų. Jis ėmė čiulpti mano apykaklę. Vėl suriko. Padėjau jį ant lauko stalo, rinkau veterinaro numerį. Metalinis balsas atsakė, kad adresatas už ryšio ribų. Ta, kuri atslenka tikriausiai ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Siųsdama skausmą į mažą kūnelį ji reikalavo, jo sutikimo… Jis priešinosi, kiek galėjo. Koks jis buvo atkaklus ir nepalenkiamas. Akys įgavo kitokią išraišką. Jas pakeitė gyvenimo pažinimas. Me-me – me – virto ne-ne – ne. Plėšikė griebė ne jai skirtą mažylį. Ėmė trūkčioti jo ilgos, palyginus su kūneliu kojos, pranašavusios, kad augs didelis. Priekinėmis kojomis jis spyrėsi į mano krūtinę tarsi ragindamas: ko lauki, greičiau padėk, gelbėk.
Paskui pasirodė kaimynas. Paėmė mažąjį kovotoją iš mano rankų… Paskutinį kartą nuskambėjo ne-ne-ne. Tada viskas nutilo.
Nežinojau, ką pasakyti. Tylėjau. Ji prigludo prie autobuso lango stiklo. Kitoje stotelėje moteris išlipo.
