Važiavau iš kaimo gyvenvietės į miestelį į darbą. Kažkokioje stotelėje įlipo jaunas kresnas vyrukas ir šleptelėjo šalia manęs.
– Aš – Henrikas, – lyg iš šautuvo išpyškino.
– Aš Ringaudas, – atsakiau.
– Vaikine, pažadink, jei užsnūsčiau, bijau pravažiuoti savo stotelę.
Autobuse sujudo moteriškės. Ėmė klausinėti, kodėl jis taip miego ištroškęs. Vienos įtarė pernelyg linksmą gyvenimą, kitos kaimo merginas. O dar kitos mėnulio pilnatį ir viengungio ilgesį, neleidžiantį užmigti ir verčiantį vartytis nuo šono ant šono. Supratęs, kad kaimo šarkos neleis užmigti jis ėmė pasakoti savo praėjusios nakties istoriją.
Viskas prasidėjo tada, kai kaimo bendruomenė susiruošė į dviejų dienų ekskursiją Pageidaujančių keliauti sąrašas ilgėjo sunkiai. Kaimo žmones prie namų riša gyvuliai, daržai, bulviakasis, geras oras sodams baltinti, pakviestas kaminkrėtys ar skerdikas. Bet iš prekybininkės, kuri atveža visokias grožybes parduoti kiemuose iš mašinos, nupirkti pakabinti spintoje nesegėti sijonai, nevilkėti vyriški marškiniai, užaugusių vaikų, atvykusių tėvų aplankyti iš Norvegijos ar kitos tolybės, dovanoti kaklaraiščiai, skarelės, bateliai, rausvos, baltos su nėrinėliais bliuzelės, kurių dar nematė kaimynai buvo svarus argumentas.
Kaimo pakraštyje gyvenanti šimtamečiame namuke viena vienutėlė senolė Levutė retai išeinanti iš savo sodybos netikėtai užsimanė į ekskursiją ir palikusi savo raktą Henriko tėvams, paprašė pažiūrėti jos gyvulius. Ji buvo ne taip seniai persirgusi mikroinsultu, kuris keistai sutraukė jos kairįjį žandikaulį. Švepluodama moteriškė aiškino, kas kur yra. Henrikas nelabai klausėsi, nes gainiojo po planšetę žmogeliukus, turinčius po keletą gyvybių.
Vakare motina nusiuntė jį apsidairyti, ar viskas sodyboje tvarkoje. Levutės namas stovėjo kaimo pakraštyje, jį supo kapinėmis kvepianti seniai negenėta, peraugusi tujų gyvatvorė. Laisvai augti, paliktos obelys ir geltonųjų slyvų medeliai susiraizgė į fantastinius darinius, užstojo kelio žibintų šviesą. Viduryje kiemo stovėjo senutėlis koplytstulpis su rūpintojėliu.
Henrikui pasirodė, kad nuo to rūpintojėlio sklinda nemalonus šaltis. Ir jis pamanė, kad čia galėtų būti palaidotas, koks sukilėlis ar kitoks laisvės karys. Juk Lietuvos žemelė suteikė prieglobstį daugybei gyvybę už ją paaukojusių sūnų, kuriems buvo užverti kapinių vartai. Palangės darželis buvo laimės ratu apdėtas įtartinais akmenimis. Gyvieji ir mirusieji ne visada kartu išsitenka po saule. Senųjų uždarytų kaimo kapinaičių akmeninė tvora neturėjo ramybės nuo tų, kuriems reikėjo akmenų namų pamatams ir dar nežinia kokiems dalykams. Henrikas retai užklysdavo į tą kaimo pakraštį, Levutė nemėgo, jog kažkas lankytųsi jos valdose, todėl ta aplinka jį stebino, atrodė keista, priešiška nejauki.
Kieme prie grandinės pririšta balta ožka skabė žolę, tingiai keletą kartų amtelėjo ir nutilo didžiulis Niufaundlendas. Naktis buvo šilta, bet ožka nerimavo, bliovė ir vaikinas nuvedė ją į tvartą. Kieme pasirodė nebaukšti katė. Ji ėmė glaustytis apie kojas. Vaikinas nutarė įleisti ją į vidų ir pašerti. Viduje įkyriai tiksėjo senas žadintuvas. Oras buvo slogus – troba, matyt, retai vėdinama. Pelėsių, dūmų, kamparo ir dar kitokie neaiškūs lyg ir džiovintų augalų kvapai priminė senatvę ir gyvenimo pabaigą. Tačiau televizorius buvo naujas, jo ekrano įstrižainė – žymiai didesnė, negu televizoriaus jo namuose. Pažvelgęs į žadintuvo ciferblatą vaikinas pamatė, kad tuoj prasidės jo mėgstama diskusijų laida, namo pareiti nespės Nutarė pasižiūrėti laidą Levutės namuose. Vaikinas patogiai įsitaisė senolės minkštame krėsle.
Staiga pasigirdo namo apsaugos signalizaciją primenantis garsas. Henrikas pašoko iš netikėtumo, bet apsidairęs ir įsiklausęs suvokė – tai čirškė senas žadintuvas. Tada draugiškai suburzgė šaldytuvas. Norėdamas atsigerti vandens virtuvėje, bandė uždegti šviesą, ėmė ūžti garų surinktuvas. Iš vonios pasigirdo švelnesnis garsas. Prieš išvažiuodama Levutė užmiršo išjungti skalbyklės skalbinių mirkymo programą.
Skalbyklė apie save priminė pati. Tada suskambėjo dar kažkoks neaiškus skambutis. Skambutis nutilo. Tada vaikinas suerzintas gausybės skambučių užsirūkė – įsijungė priešgaisrinė signalizacija ir dar tokia įžūli, kad ją nutildyti nebuvo lengva. Priėjęs prie lango Levutės vyšnyne pastebėjo didelę baltą figūrą, atliekančią kažkokį ritualą. Tai nebuvo žmogus Labiau panašus į angelą, bet, vaikino manymu, trūko angelui būdingo nesvarumo, lengvumo.
Figūra atrodė masyvi. Ji nusilenkdavo ir vėl pakeldavo galvą į dangų. Henrikas nebuvo bailus, bet eiti apžiūrėti būtybės tikrai nenorėjo. Bet smalsumas įveikė baimę. Pasiėmęs žibintuvėlį sargu paliktasis žingsnis po žingsnio ėjo vyšnyno link. Būtybė tęsė savo ritualą. Nakties rūkas trukdė ją gerai apžiūrėti. Matyt ,sodas vis tik buvo retinamas. Henrikas užkliuvo už kažkokio nukirsto medelio kelmo, kluptelėjo, bet pusiausvyrą išlaikė. Tiesa, į suvešėjusį dilgėlyną nukrito žibintuvėlis. Figūra bolavo visai netoli, vos už kelių žingsnių. Henrikas sukaupė ryžtą ir žengė pirmyn.
Tik jį kažkas nematomas sulaikė už striukės skverno. Jis stipriai pasimuistė, striukė drikstelėjo, bet vaikinas išsivadavo. Bet tuoj jam išsprūdo sodrus žodis. Jis susiplėšė striukę, perplėšė kišenę, kurioje buvo raktai. Nusispjovė, nutarė nebekreipti dėmesio į tą, gal būt neegzistuojantį vaizdinį ir pasistengti patekti į vidų, kur televizoriaus rodomame filme sėkmingai vyko žmogžudystės. Į vidų įsmuko pro langą ir be reikalo – durys nebuvo užrakintos. Bet nebuvo su kuo tų durų užrakinti, taigi, jis negalėjo palikti neužrakinto svetimo namo. Patogiai įsitaisė ant sofos.
Bandė suvokti, kas dedasi televizoriaus ekrane, tik išgirdo energingą beldimą. Kažkas beldėsi ne prie durų, ne prie lango, o virtuvės viduryje. Vaikinas nuskubėjo į virtuvę. Taip, jos viduryje blaškėsi šunis kamuojančių gyvūnėlių iškankintas savas ar svetimas šuo, įsmukęs pro atviras duris. Su ilga uodega, matyt niežulio kamuojamas jis plakė grindis. Henrikas išvertė visus stalčius ir pagaliau rado atsarginį raktą. Buvo pats laikas vykti į darbą. Eidamas iš sodybos, pastebėjo, kad baltoji figūra tęsė ritualą.
Prie vartelių vaikinas sutiko bepareinančią šeimininkę. Henrikas stabtelėjo iki autobuso ( atvykimo dar buvo likę laiko), nutarė pasižiūrėti, ką ji darys ir pasitraukė į šešėlį, kad būtų patogiau stebėti. Moteris iš krepšio išėmė duonos riekę ir su meile, pasiilgimu balse ne šūktelėjo, bet sučiulbo : „ Cibuk, Cibuk, Cibuk.“ Baltoji figūra tekina nulapsėjo prie Levutės.
-Vargšelis mano ožys, į tvartą neįvestas, nepririštas naktinėji. Begėdi, nugraužei karklą ir gudobelę, auklėjo ir guodė mistinį įspūdį praradusį ožį senutė.
Henrikas pasistengė išsmukti iš kiemo nepastebėtas…
Autobusas atvyko į miestelį, keleiviai išlipo. Moterys, žiūrėdamos į Henriką, kramtė lūpas, kad nesusijuoktų. Aš pasukau į pašto siuntinių skyriaus sandėlį, o jis į mažą konditerijos krautuvėlę. Kiekvienoje senoje sodyboje su išvešėjusiu sodu gali sutikti įvairiausių bildukų.
Mindaugas Jonušas
