Vaclovas į savo gimtąją sodybą atvažiavo pirmas. Taip ir turėjo būti, nes iš trijų brolių buvo vyriausias ir buvo įprasta, kad jis turi rūpintis mažesniaisiais, o kai jie užaugo stengėsi juos suburti bent per didžiąsias šventes. Dvi sesės buvo už jį vyresnės. Bet jei ištikdavo bėda jam tekdavo rūpintis ir jomis. Abu broliai atvažiuos su brolienėmis. Malvinos vyras nuvežė svečius prie jūros. Agota nakvojo Malvinos namuose naujame name. Ryte abi išskubėjo į kirpyklą. Negali jos ateiti į šventę nepasipuošusios. Juk šventė svarbi ir rimta – Malvinos vyresnėlio sužadėtuvės.
Vaclovas atkabina tvarto durų menką kablį – kitokio užrakto ir nebereikia. Nėra ko saugoti. Po to, kai vieną rytą tyliai užgeso mama ir jie broliai ir seserys ją išlydėjo, gražiai išlydėjo, tokių iškilmių gyva ji nebuvo mačiusi, rodos tada mirė ir sodyba. Tėvo šeima neteko anksti. Našlei su būriu vaikų suktis nebuvo lengva. Bet ji sukosi: virtuvė kvepėjo viralais, karvutė duodavo pieno, išleisdama į mokyklą ar bažnyčią aprengdavo taip, kad niekas nieko negalėtų prikišti. Ji, įdėdama ką tik iš orkaitės išimtų sausainių vaikams neštis į mokyklą, žinojo, kad jie norėtų pirktinių gražiame popieriuje suvyniotų, bet… Gera buvo parduotuvės vedėja, apsimesdavo, jog nepastebi, kad ji, sandėlio darbininkė, ten palikdavo vandens kibirą. Tą vandenį pritraukdavo cukrus ir tapdavo sunkesnis… Likdavo jo ir gausiai šeimynai. Radusi kelias žemuoges, pati būtų negalėjusi praryti. Parnešdavo namo, supjaustydavo nedideliais gabalėliais ir išdalindavo visam būriui po truputį. Mylėjo ji savo neklaužadas, iš jos gauta meile broliai ir sesės dalinosi. Gal tai ir padėjo jiems išlikti.
Vaclovas surado dar tėvo, staliaus, sumeistrautą stalą, prie kurio susėsdavo didelė šeima per šventes. Kalėdų senis jiems atnešdavo apversto kibiro formos valgomąjį ledą. Kurio vaiko prisiminimuose atsispaudė tokio saldumyno vaizdas?
Jis nušluostė dulkes nuo stalo, ketino ji nešti iš tvarto, bet užkliuvo už vygučio. Nedidukas jis buvo, kai vygutyje atsirado iš pradžių vienas, paskui kitas neramus mažylis. Mama, išeidama iš namų liepdavo žiūrėti mažąjį. Auklė, bemigdydamas mažylį, užsnūsdavo. Smagu buvo įsikibti į vygučio kraštą atsispirti ir pasisupti. Už tai ne kartą gavo su rykštele.
Motina liepdavo nuo namų nenutolti, bet kaip nenutolsi – kaimelyje tiek reikalų. Viliojo svetimų daržų morkos ir ridikėliai. Iš išdžiūvusios kūdros dumblo galėjai prisirankioti visą krepšį karosų, vaikai žinojo, kur auga mėlynės, kur žemuogės, kur rasti grybų.
Vaclovo širdyje liko ir nuoskauda iš anų vaikystės laikų. Jiedu su broliu sumanė pažaisti ant marių ledo. O tas įlūžo ir jaunėlis murktelėjo vandenin. Vaclovas ( tada Vaciukas ) suspėjo sučiupti brolį už striukės apykaklės. Klykė, kiek jėgos leido . Laimei, juos pastebėjo žvejai, išgelbėjo, nuvežė pas felčerę. Kažkas surado mamą. Brolis buvo suvyniotas į kelias antklodes, paguldytas ant minkštasuolio už širmos. Per subruzdimą Vaciuką visi užmiršo. Kai pasirodė mama, jis tikėjosi, kad jį apkabins, pagirs, kad nepaliko brolio, bet mama kupinu panikos balsu tik šaukė: kur Aurimas?
Vaclovas padėjo vygutį į kampą. Nereikės jo sūnėno šeimai. Išnešė sunkų stalą į kiemą. Staltiese uždengs seserys. Jis turi užkurti ugnį viralinės krosnyje. Dar kartą žvilgterėjo į stalą. Čia jie susėsdavo kartu, kaip vienos šeimos vaikai, paskui Agotai ir Aurimui tekdavo daugiau mamos dėmesio – buvo mokslo pirmūnai.
Dar po keleto metų visų akys jau krypo į Remigijų – brolį, kuris mokėjo gyventi. O jis Vaclovas taip ir liko šalia mamos iki jos dienų galo. Kai neliko mamos, kuri juos vienijo, jie retai besusitinka. Vaclovas norėjo vėl visą šeimyną pamatyti prie vieno stalo. Kai visi išsiskirsto, atsiranda tuštuma širdyje. Broliai ir sesės juk vieno kraujo.
Gerai, kad Malvinos sūnus Liutauras susižadės su Livija senojoje sodyboje – namų dvasios jiems padės. Bet kodėl niekas daugiau neatvažiuoja?
Gražiai užsidegė krosnis. Jis dar kartą apžiūrėjo trobą, ar neliko kur dulkelės. Su grėbliu nugrėbė lapus sode, apsidžiaugė, kad dar išliko mamos mėgstamų pakalnučių…
Tik suskambėjo telefonas. Skambino Malvinos vyras:
- Vaclovai, Liutauras ir Livija nenori važiuoti į seną, priplėkusią sodybą. Eisime į restoraną. Tu ten viską užrakinėk ir palauk, kol užges ugnis.
- Ar aš reikalingas savo šeimai? Užaugame, nutolstame ir net sunku suvokti, turi ar neturi brolių ir seserų,- pamanė Vaclovas. Bet šiaip ar taip mes vieni kitiems dovanojome gražių vaikystės prisiminimų.
