Mieste ne tokios ryškios žvaigždės, net mėnulio pilnatį stelbia įvairiausių šviesų mirgėjimas, gruodas – tik žodis, perskaitytas knygoje. Kaime viskas kitaip. Advento laiku ne tik matai klajojantį rūką, šaltos nakties žvaigždėtą dangų, bet ir jauti dvasias dvaseles ir už lango ir troboje. Jos sušmėžuoja ir dingsta staigiai pasukus galvą, arba vakaro prieblandoje įsikūrusios užmirštoje daržo baidyklėje ar apsisiautusios vėjo atplėšta šiltnamio plėvele sukuria keisčiausią šiurpų vaizdinį.
Lietaus lašų barbenimas, žiemoti į namus įsimetusių pelių šmirinėjimas, neaiškūs namo girgždesiai, neleidžia užmigti. Ar galėsiu užmigti šiąnakt? Pirma reikia patekti į namus. Į namus? Kambarį Agnės tetulės kaimo troboje su vaizdu į gilią, tamsią naktį – vadinu namais. Pelė pragriaužė kostiumo kišenę. Bet tai vis dėlto ne kambarys greta prekybos centro esančiame name, kur nakvoja penki vyrai.
O laiko miegui Prekybos centro kasininkas neturi daug. Tiesą, sakant jis retai žino ,kurią dieną, kiek valandų dirbs. Net nedidelių miestelių aikštėse įleidęs šaknis prekybos monstras turi nuolat dirbti. Išėjus paskutiniam pirkėjui, užsiveria durys, bet prekybos nykštukai skaičiuoja įplaukas, ceche gaminamos mišrainės, kažkur kepama duona ir pyragaičiai iš sandėlio prekės keliauja į prekybos salės lentynas. Visur pilna vyksmo, nuovargio, ginčų, apie tai, kas pavaduos tą, kuris neišlaikė tempo. Nuvargusios moterys pasirenka produktų iš lentynų. Suprantama, kad tų produktų galiojimo laikas baigiasi ar jau baigėsi, darbuotojų virtuvėje gamina maistą.
Susėdame prie didelio stalo, svetimi žmonės paversti vos ne šeima. Giedrė ir Agnė kramto tylėdamos. Jos naujokės. Vargu ar bejaučia alkį, neatrodo, kad jos domisi maisto skoniu – per daug pavargusios. Marija geria kavą ir godžiai rūko. Pageltę pirštai stipriai įsikibę į puoduko ąselę. Viskas atrodo lyg slogiame sapne, lyg užkerėtoje karalystėje. Jei neskaudėtų kojos, pakilčiau nuo kėdės, nueičiau prie veidrodžio pasižiūrėti ar nepavirtau kauku, bilduku ar robotu.
Po daugelio metų Advento vidurnakčiais mus pamatys tokius pat , kaip dabar. Susėsime prie stalo. Vėlyvas praeivis nustebs:
Vaje, Prekybos centre vaidenasi. O kur mums vaidentis – vargu ar turėsime užuovėją, kurią galėtume pavadinti namais, kurioje smagu nugyventi ilgą, ramų gyvenimą ir turėti kampą vaidentis.
Mindaugas Jonušas
