Šeštadienis buvo toks, kaip ir visi jos šeštadieniai. Namai pilni triukšmo ir erzelio. Klegėjo suaugę vaikai, žentai marčios, jų draugai; visur lakstydami alasą kėlė vaikai. Tą garsų gausą papildė neaiški muzika, šuns lojimas. Tetulė Valerija šutino, virė, skrudino ir nešė į svetainę, dėjo ant stalo, rinko ir gabeno virtuvėn plauti vaišėms nebereikalingus indus.
Plaudama indus, pajuto, kad norėtų tylos ir televizoriaus. Bet tikėtis tylos Valerija negalėjo dar kokią porą valandų. Todėl susiradusi ramesnį kamputį virtuvėje atsisėdo, kėdė tarsi prilipino moters stamboką kūną. „Didesnę pusę gyvenimo jau nugyvenau, – pamanė ji, – o televizijos iš vidaus nesu mačiusi…“ „Reikėtų pamatyti“, – gundė įkyri mintis. O įkyrios mintys visada pasiekia savo tikslą. Dar truputį pasėdėjusi, ji atsistojo, nušlepseno prie svečių ir įsakmiai tarė:
– Noriu į televiziją! Šiemet vardadienio nekelsiu, kur norit ten leiskit savaitgalį. O man kitokios dovanos nereikia, tik pasistenkit, kad aš patekčiau į televiziją.
– Bus filmuojama pokalbių laida porą dienų prieš vardadienį, – tarstelėjo Aurimėlis, jaunėlis sūnus, inteligentas, gyvenantis kaip bažnyčios pelė.
– Kokia laida? – pasiteiravo Martyno Verutė, dėl kurios sotaus gyvenimo abejonių nekilo.
– Apie relišerius.
– Nejuokaukit. Negi vešim mamą į tokią laidą? – sudraudė Martynas.
– O kas tie relišeriai? – susidomėjo Valerija.
– Amžių nugyvenai ir nežinai. Mamut, reiktų žinoti, – pasišaipė Martyno Verutė.
Valerija nenorėjo pasirodyti tamsuole, todėl savo vaikų daugiau neklausinėjo. Pasišaukė labiausiai kompiuterį mėgstantį anūką ir liepė žvilgtelėti į „Googl‘ę“. Tas žvilgtelėjo, truputį sumišo, bet išpylė paaiškinimą lyg karys raportą:
– Australijos milijonieriai!
– Mat kaip, – įširdo Valerija, – savo motinos vaikai gėdijasi! Mano, kad ją, paprastą moterį, reikia slėpti nuo kokių nors svieto perėjūnų.
Jaunoji karta greitai įsitikino, jog su močiutė juokų nekrės. Skradžiai sienas pralendantis Martynas išsikovojo, kad toji patektų į pokalbių laidą.
Na, ir štai paraudusi nuo jaudulio Valerija įžengė į televizijos studiją. Žoržeto suknelė, smailiakulniai batai, šinjonas (laimei, nesukandėjo per tarnavimo tik šeimai metus) teikė jai drąsos: „Dabar tas Relišeris pamatys, kad Lietuvos moterys ne pirštu penimos!“
Ją nuvedė grimuotis. Graži panelė ilgokai ją dailino, gražino. Pasižiūrėjusi į veidrodį ji liko patenkinta. Išėjusi į koridorių, ten bestypsančiam Martynui liepė atidžiai pasižiūrėti ir lygiai taip ją po smerčio padažyti. Tuoj ją nuvedė į kitą koridoriaus kampą, kur visiems segė tokias dėžutes, kad kalba būtų girdima. Tokia pagyvenusi moteriškė ilgokai grabaliojo, kol prisegė vieną laidą prie liemenuko. „Negražios, kažkokios vyriškinės tos meno moterys“, – pagalvojo Valerija.
– Sėkmės! – palinkėjo televizijos moteris ir patapšnojo per petį.
Filmavimo salėje ja pakalbino pirmąją. Tokia begėdė merga ėmė jos apie jaunystę, kavalierius klausinėti. Bet Valerija – ne kokia nors kvailelė. Tai mergai atšovė:
– NEMATAU STUDIJOJE relišerių! Ko apgaudinėjate žmones? Prižadate įdomybių, o paskui uodegą sukat! Ne apie bernus, kažkada turėtus, kalbėti atėjau, o norėdama kuo daugiau sužinoti apie relišerius.
Ant choro laiptukų susodinti žmonės ėmė ploti, šaukti, kad ji šaunuolė. Matyt, patiko, kad ji su ta nepadorius niekus pliauškiančia panele griežtai pašnekėjo. Po to šnekėjo kiti. Valeriją, pavargusią po kelionės, ėmė „traukti ant miego“. Todėl nelabai domėjosi, kas buvo kalbama. Jai buvo gaila, kad tie iš užjūrio taip ir neatėjo. Pasibaigė laida. Kažkokia po salę tripinėjanti piemenė priminė, kad dėžutę su laidu atiduotų Sigismundui.
– Tai kad aš iš moters gavau…
– Močiut, kaip čia buvo, kad mūsų Sigį moterim palaikėt? – linksmai pasiteiravo toji.
Valerijai ėmė kaisti petys ir vieta po drabužiu, kurios ir savo vyrui liesti neleisdavo, kol abu buvo jauni. Kai abu paseno, jo smertis ėmė ieškoti – ne išdaigos berūpėjo. Staiga ji pajuto, kokia vieniša yra likusi po vyro mirties…
– Martynuk, – užsikirsdama ėmė aiškinti motina, – sueikit visi į mano vardines. Kaip aš be jūsų švęsiu. Sakyk, ar galėčiau vieną žmogų iš televizoriaus pasikviesti?
Mindaugas JONUŠAS
